Ponia Dalloway.
Ponia Dalloway Virginia Woolf pateikė aukščiausią britų išraišką tarpukariu. Jis buvo paskelbtas 1925 m. Ir nustatytas tomis pačiomis dienomis. Kai gatvėse ir namuose dar buvo atsivėrusios kraujuojančios Didžiojo karo žaizdos. Tuo metu Anglijos sostinėje niekas nenumatė kito ginkluoto konflikto, turinčio globalių pasekmių, pradžios.
Be siaubo, Londono aukštuomenė vis dar nekreipė daug dėmesio į tą realybę už savo prabangos ir komforto aplinkos ribų. Taigi, šio darbo tekste yra griežta kritika tokiu lengvabūdišku pasaulio matymo būdu.
Pokario Londono portretas, „pagardintas“ biografiniais duomenimis
Virginia Woolf pelnė savo vardą universalių rašytojų sąraše. Tai privaloma nuoroda į avangardinį ir anglosaksinį modernizmą. Be kita ko, jis išsiskyrė tuo, kad lengvai užpildė daugelį savo istorijų, apipintų tikromis nuorodomis, eilėmis ir poezija.
Ponia Dalloway tai buvo svarbiausias jo karjeros kūrinys laiškais. Kritikai ją pradėjo vertinti rimtai dėl originalaus stiliaus, kurį sunku pamėgdžioti. Kita vertus, vienas iš šio kūrinio bruožų, taip pat jo autoriaus „būdai“: kalbėti apie daug ką, nieko (istorijoje) nevykstant.
Vienos dienos istorija
Vienas iš teksto ypatumų yra jo argumentas, nes jis vyksta per vieną dieną. Nors jos vystymasis yra laikinas, tai įvyksta tik veikėjų viduje. Tai išryškina būdingą Ponia Dalloway ir aspektas, turintis daug specifinio svorio diskurse: intymumas.
Skirtingai nuo daugumos romanų, turinčių tokį keistumą, skaitytojai gali ne tik susipažinti su pagrindinių veikėjų ir jų antagonistų mintimis. Visi personažai, kurie eina siužeto metu, mėgaujasi savistaba. „Gyva“ analizė, kaip jie mato pasaulį ir ko tikisi iš kitų. Daugeliu atvejų jų veiksmų priežasties pagrindimas.
Trumpa siužeto santrauka
„Diena ponios Clarissa Dalloway gyvenime“, be jokios abejonės, būtų gana paprastas būdas apibendrinti šio romano siužetą. Aptariamą dieną - viduryje karštos Londono vasaros - ši panelė, turinti prieigą prie aukščiausių valdžios ešelonų, nusprendžia rengti vakarėlį.
Virginia Woolf.
Tikslas: prižiūrėti fasadą
Ponios Dalloway organizuotas susitikimas yra pagarba jos vyrui, labai gerai pasirengusiam konservatorių parlamento nariui. Ji nėra laiminga todėl su juo ji neturi meilės. Bet tai nėra esmė, svarbus dalykas yra statusas kad tau duoda. Visi dalyvaujantys pramogose medituoja keliomis temomis; banalūs ar egzistenciniai šurmuliai neapima tik svečių.
Tikrąją atsvarą naudoja Septimus Warrenas Smithas. Karo veteranas, kurio nepažįsta istorijos „herojė“, kurio gyvenimo ir mirties sužino dalyvaujančių šventėje komentarų dėka. Būtent Septimas saugo didžiąją dalį autobiografinių duomenų, kuriais Woolfas pagardino savo kūrybą.
Pasaka apie gyvenimo nekenksmingumą ir mirties drąsą
Septimusas Warrenas Smithas buvo maniakiškas depresyvus, mėgo klausytis paukščių, dainavo graikų kalba ir baigė gyvenimą išmetęs pro langą. Tai nėra smulkmena; Išleidimo metu rašytojas jau turėjo a bandymas nusižudyti laikydamiesi to paties metodo.
Tai nėra vieninteliai bendri bruožai tarp autorės ir jos veikėjų. Diskusijos apie feminizmą ir biseksualumą taip pat yra siužeto dalis. Tuo pačiu būdu, knygoje nagrinėjami visuomenės prietarai psichinių ligų atžvilgiu (ir kaip vertinami „pamišėliai“).
Kūrinys, turintis stiprų socialinį turinį
Iškiliausias įvairiausių temų, kurias nagrinėja Ponia Dalloway yra kritika, pareikšta Londono visuomenei. Išvaizda, socialinė padėtis, galia ir jos sukeliami potraukiai. Grožinės literatūros srityje šios idėjos yra pasaulio variklis.
Kolonializmas yra dar viena iš autoriaus parengtų sąvokų su atitinkama analizės dalimi (o tai galiausiai sumušta). Tačiau užfiksuoti tokias radikalias mintis tam laikui, kai Woolfas prašė „tarp eilučių“. Kur veikėjų veiksmai ir išraiškos yra visiškai pagrįsti.
„Woolf“ stilius
Tai nėra lengva knyga. Neturi jokių vengimo tikslų ar suteikti skaitytojams lengvą sprendimą. Tarp tų, kurie nekalba angliškai, atsižvelgiant į vertimą, kurį jie turi, problemos sekti istoriją gali būti dar didesnės. Labai sudėtinga situacija dėl to, kad kai kurie supainioti vertėjai netinkamai naudoja skyrybos ženklus.
Be kablelių ir taškų, Woolf sąmoningai lūžta nuo „turėtų būti“. Pasakojimo dėmesys pereina nuo vieno personažo prie kito, „neiš anksto paskelbus“ apie šį perkėlimą.. Kartais pasakojimas „mutuoja“ nuo pirmo iki trečiojo asmens iš vienos pastraipos į kitą tiesiogiai. Jokių gudrybių ar gudrybių.
Unikalus skyrius
Citata: Virginia Woolf.
Dar labiau apsunkins: ribų ar segmentų trūkumas tekste. Būtent, Autorius - sąmoningai - atsisako tradicinės skyriaus struktūros. Todėl šiek tiek daugiau nei 300 pasakojimo apimtų puslapių trūksta „struktūrinių padalijimų“.
Knyga, kurioje nieko nevyksta?
Paprastai išgalvotos istorijos siužetą stumia jėga, kurią veikia pagrindinis veikėjas, siekdamas tikslo. Tuo pačiu būdu, argumentuotą giją neša antagonisto priešinimasis, kuris stengiasi prieštarauti pagrindinio veikėjo iniciatyvoms ar jausmams. Įjungta Ponia Dalloway to nėra.
Istorija žengia į priekį, nes bėga valandos. O veikėjai keliauja į praeitį „gyvendami“ daugybę situacijų. Bet viskas yra jų galvose, jų prisiminimuose, sąžinėje. Lūžio taškai - Nors jie nėra akivaizdūs, tačiau yra - yra sprendžiami per vidinius monologus. Šis pasakojimo būdas vadinamas sąmonės srauto pasakojimu.
Esminis skaitymas
Ponios Dalloway skaitymas užtrunka. Neskirkite vietos darbotvarkėje, kad galėtumėte skubiai, kantriai ir nesiblaškydami naršyti tankiuose jos vandenyse. Tai nepamainoma knyga kiekvienam rašytojui ar tiems, kurie siekia šio titulo. Prieš pradėdami nuotykius, būkite pasirengę prireikus grįžti atgal. Pasiklysti lengva, tačiau pasiekti pabaigą verta.
Tiems, kurie save apibrėžia kaip „nusimanančius skaitytojus“ (arba bet kokiu panašiu terminu), tai yra tikras supratimo išbandymas. Tai taip pat knyga, kurią reikėtų gauti be spaudimo. Kai tinkamas laikas, juo mėgaujamasi. O jei ne, visada bus laisvė jo nekęsti.