Suka akmenį: Markusas Hedigeris

Pasukite akmenį -ar Negrįžkite pro Pjerą, originaliu pavadinimu prancūzų kalba – tai poezijos antologija, kurią 1981–1995 m. parašė šveicarų vertėjas ir poetas Markusas Hedigeris. Pirmą kartą kūrinį 1996 m. išleido leidėjas l'Aire, Vevey. Vėliau pavadinimas buvo išverstas į kitas kalbas, pavyzdžiui, vokiečių, italų ir ispanų.

Atsižvelgiant į tai, kad autorius rašo tik poeziją prancūzų kalba ir niekada neverčia viso kūrinio į ispanų kalbą, leidimas šia kalba užtruko šiek tiek laiko, kol jis pasiekė ispanakalbę visuomenę, o tai galiausiai įvyko 2021 m. leidyklos „Animal Sospechoso“ dėka. Nesvarbu laikas, Kalbant apie poeziją, knyga išlieka gaivaus oro gurkšnis, arba taip teigė kritikai..

Santrauka Pasukite akmenį

Kai sudėtinga poezija tampa paprasta

Šioje vietoje verta paklausti, ar galima naujovių poezijoje. Gali atrodyti, kad viskas jau apgalvota ir parašyta, tačiau Markuso Hedigerio darbas parodė priešingai, nes Jo tekstuose galima atrasti savitą ir netikėtą balsą, kuris atsiskleidžia intensyviai. Nors kiekvienas žodis priklauso kasdien vartojamų žodžių sąrašui, jie vis tiek yra puikūs.

Tai, kaip Markusas Hedigeris paima dažniausiai pasitaikančias frazes ir jas katapultuoja į grožį, yra švelniai tariant, smalsus. Jo eilės suteikia skaitytojui džiaugsmo ir kančios akimirkų., kuris sustiprėja skaitant ir deklamuojant tekstus. Per šį eilėraščių rinkinį galima įžvelgti autoriaus kūrybos procesą ir laiką, kurį jis skyrė savo prozai.

Apie laukinius jausmus ir vaikystės prisiminimus

En Pasukite akmenį Yra paplitę žodžiai, kaip žuvis upėje: jie atsiranda, juda per srovę ir sugrąžina tuos švelniausius vaikystės jausmus, kuriuos lydi vaizdai, su kuriais gali susitapatinti visi skaitytojai. Papildomai, Markuso Hedigerio laisvi žodžiai perteikia akimirkas, kurias jis patyrė savo tėvų namuose.

Be to, yra veikėjų, tokių kaip jo pagyvenusios tetos ir draugas, kuris autoriui niekada nebuvo visiškai miręs. Markuso Hedigerio darbas buvo lėtas ir atsargus. Tai galima išmatuoti pagal jos poreikį, nes tai antologija Jį sudaro septyniasdešimt eilėraščių, parašytų per keturiasdešimt metų, kuriozas labai primena haiku autoriaus Matsuo Bashô metodiką.

Poetiškos tylos garsai

Markusas Hedigeris primygtinai siūlo savo eilutes beveik neakcentuodamas, tyliai, su žvilgsniais į gyvenimą, kuris atsisako duoti ką nors kalbėti, bet buvo vaisingas kūrybiškumu, laime ir patirtimi. Šio tipo poezijos paslaptis – akivaizdus jos paprastumas, nes būtent dėl ​​paprastumo, todėl kompleksą lengva pamatyti, skaitytojas gali rasti tikrąją gelmę.

Autoriaus lyrinis stilius turi aiškų gairę dėl jo auklėjimo, įsitvirtinusio Šveicarijos ir Vokietijos kultūroje. apie, Markuso Hedigerio poezija linkusi sekti dviem aspektais: galų ir germanų. Pastarasis yra atsakingas už savo kantrią ir ramią regėjimą, kuris išlieka nesenstantis, sutelkdamas dėmesį tik į svarbiausius elementus, tokius kaip „keturi pirminiai elementai“.

septyni eilėraščiai Pasukite akmenį

„XIX“

Vos išvarytas iš protrūkio ugnies ir jau pažadėtas

migruojantys paukščiai, nužydėję kelionių

yo

kiek būčiau norėjęs susirišti plaukus prie žvaigždžių,

surišk mano pirštus prie nendrės šaknų

arba dar geriau: pasinerti į patį purvo dugną.

„XX“

tektų išeiti

šešėlio tarp knygų.

atsikratyti

valdančio lėtumo

ir eik pro langa...

…Vėjuje rastum

naują prieglobstį

drebėti ant lapų

ir tu pagaliau perskaitysi

vandens balas.

 „L“

Šią popietę, po švelnia kovo šviesa, vaikščiodami palei

miestas, kuris matė, kaip aš užsidegau naktį, pagalvojau

apie tuos, apie kuriuos neturiu naujienų,

tuose drauguose, kurie gyvena vėjų rasoje, tai

laisva žemė, kur jie yra viena su savo šešėliu.

"LIV"

Vėl pamačiau jūrą

Akvitanijos, mano meile,

tavo mylima jūra.

Priešais yra švyturys

į pakrantę, taip

vėlyva vasaros diena

Oi, kaip jau toli.

(Bet... ar tai tikrai

čia? Paplūdimys, ar ten būtų

labai pasikeitė?)

Užlipau ant smėlio

vėsus vasario, nešantis

mano rankose mažasis

tai vis dar buvo taip sunku

kaip mumijas, kurias visada matydavau

ir iš naujo išgyvendamas tavo šypseną, mano meile, aš išliejau savo lengvą širdį į seno vėjo dubenį, kurio nebegirdėjau.

"XLII"

Tarkime, kad per stebuklą

taip, jei ji, dėl kažko nepaprasto,

ateik, tarkim, valandai

tarp mūsų, jei grįžta iš ten

kur gaminama per dieną duota mėsa

Radau ją, savo mamą

ant durų slenksčio – šypsena

patekti į akis arba

prieš tai įrengtoje jo kėdėje

langas, nukreiptas į gatvę ir

saulėlydis, mezgimas

atsiskyręs, atsukęs veidą į mane,

tas seniai, kokie žodžiai

į mūsų lūpas, kokius žodžius, taip, ką pasakyti

kam jis perėjo iš mirties į gyvenimą?

„XII“

(Mehmetui Yaşınui)

Poezija nusprendė mane sugrąžinti,

net tada, kai? Tad skubu rašyti

kažkas: „Vieną sekmadienio popietę

prie lango: daužyti kulnus

ant kilimo savo kambaryje žiūriu

Lietus lyja ir laikas bėga lėtai,

nepraeiti, praeiti, lėtai, vaikystėje.

Kadangi poezija man gera,

Aš tęsiu, sėdėdamas šioje kavinėje

Stambulo, kur padavėjai, visas grožis

liekna ir jauna, cirkuliuoja aplink mane:

„Štai aš šiandienos kambaryje.

Štai atkeliavo protėvių spinta,

per užmarštį ir laikus, man.

Mano spinta yra muziejus, mauzoliejus,

pagal. Muziejaus saugojimo mitai:

Languotos sąsiuvinės iš tų laikų, kai buvau

paauglys, kur tikrai

Jaučiausi kaip puikus kuriamas dramaturgas,

kiti mėlyni juodų rūpesčių sąsiuviniai

iš mano dvidešimties metų, trisdešimties metų... – tiek daug sielvarto

iš širdies, klausimai, sužeisti klausimai

atviras – ir visa tai rujojo iki tol

sotumas. Mauzoliejus gaubiantis mumijas

visų pirma, prisikeliamas kiekvieną akimirką,

Taip, bet aš nebeturiu tam drąsos.

Panašesnis į mauzoliejų, kur jie sukrauti,

kažkuriame kampe kasečių kiekiai

autoatsakiklis, balsai niekada neišjungiami.

Tarp kitų rasčiau ir savo mamą.

Ji jaučiasi nenorinti manęs apleisti

Greitai pridedu:

„Mano darbo stalas. Po popieriais,

klijuota, klijuota, mano adresų knygelė.

Pilna vardų, vis dar karšta mano atmintyje,

subraižytas, pažymėtas kryželiais. Kiparisai ir gluosniai.

Užteks. Pakelk nosį iš sąsiuvinio,

tegul mano akys slysta per veidus

padavėjų. Kaip jie ateina ir išeina, ir ateina.

Išlyginkite šios eilėraščių knygos kraštus

kur senelis yra skausmo alyvmedis:

Konstantinopolis nieko nebelaukia...

"XLV"

Ši portretinė, įrėminta nuotrauka

sunkaus tamsaus medžio, šis moters portretas

jaunuolis juodais plaukais, pilnomis lūpomis

kuris ilgą laiką buvo uždarytas kampe,

ištyrė niūrumą ir metų laikus

iš močiutės palėpės, yra... kur?... bet

Kas jam pasidarė, kad iš tolimiausių

Iš užmaršties jis staiga pažvelgia į mane,

šią popietę pasilenkęs virš samanų,

su savo beveik lotyniškomis degančiomis akimis?

Apie Autorius

Markusas Hedigeris gimė 31 m. kovo 1959 d. Ciuriche, Šveicarijoje. Jis užaugo Reinach mieste, Argau kantone. Vėliau jis baigė vidurinę mokyklą Aarau mieste, kur Ciuricho universitete studijavo prancūzų literatūrą, italų literatūrą ir literatūros kritiką.. Baigusi studijas ji pradėjo versti rašytojų iš prancūzų Šveicarijos, įskaitant Alice Rivaz ir Nicolas Bouvier, knygas.

Kita vertus, šis autorius poeziją rašė nuo devyniolikos metų, nors nuo pat pradžių tai rašė prancūziškai, nes, anot jo: „Taip pat atradau, kad rašydamas prancūziškai visi žodžiai atrodė nauji. , man šviežia“. Markusas Hedigeris yra Šveicarijos autorių ir autorių asociacijos narysa, kuriai atstovavo CEATL.

Kitos Markuso Hedigerio knygos

• Įpilk man suvenyrą (2005);
• Deçà de la lumière romésie II (1996-2007);
• Georges Schehadé Les Après-midi (2009);
• Pour quelqu'un de vous se souvienne, Alla Chiara Fonte, Viganello Lugano (2013);
• L'or et l'ombre. Un seul korpusas, romésies I-III (1981-2016);
• Dans le cendier du temps, Romésie III (2008 - 2021).