Consuelo López-Zuriaga. Pokalbis su Nadalo premijos finalininku

Consuelo Lopez-Zuriaga buvo paskutinio Nadalio apdovanojimo finalininkas su romanu Gal rudenį, kurią jis paskelbė balandžio pabaigoje. Šiame interviu Jis pasakoja apie ją ir jos neseniai atėjusį leidybos pasaulį. Aš labai vertinu jūsų gerumą ir laiką.

Consuelo López-Zuriaga. Interviu

• ACTUALIDAD LITERATURA: Gal rudenį Tai yra pirmasis jūsų romanas ir paskutinės Nadalio premijos finalininkas. Ką tu mums apie tai pasakoji ir iš kur kilo idėja?

CONSUELO LOPEZ-ZURIAGA: Galbūt rudenį kalbėti apie mūsų gyvenimo tariamo normalumo trapumas. Kaip kasdienis gyvenimas gali pasikeisti akimirksniu, kai liečiasi su mirtingumu. Istorija bando užfiksuoti tą akimirką, kai nustoja egzistuoti įprastas dalykas. 

Kalbant apie siužetą, jis pasakoja, kaip Claudia figueroa, puikus advokatas, atsidavęs žmogaus teisių gynimui, radikaliai pasisuka, kai Mauricijus, jūsų partneris, jums diagnozuota a išplitęs vėžys. Nuo tos akimirkos pagrindinė veikėja turi priimti svarbius sprendimus, kurie turės įtakos tai, kas iki tol buvo jos gyvenimas ir jos ambicijos. Neturėdama žemėlapio ar kompaso, kad susidurtų su ligos niokojimu ir nesusipratimu apie mirtį, ji pradės kelią, kuriame diskutuos tarp mylimo vyro netekties baimės, atotrūkio nuo ankstesnio gyvenimo ir suvokimo, kad ji niekada nebebus tokia pati.

Galų gale, Gal rudenį pasakoja a Transformacijos procesas kurio likimas yra nugalėti baimę nustoti būti tokiais, kokie buvome visada.

Romano idėja turi biografinė ir kita literatūrinė kilmė. Kalbant apie pirmąją, tai kyla iš mano pačios vėžio patirties ir to, kokį poveikį mūsų gyvenimui padarė mano partnerio diagnozė. Kalbant apie antrąjį, šio romano siužetas ir jo pasakojamasis balsas atsirado iš žodžių Joana Didion, kada en Magiško mąstymo metai, jis pareiškė: «Sėdi vakarieniauti, o gyvenimas, kurį žinojai, baigėsi ». Skaitydamas „Didion“ man davė romano toną. Ji yra nepaprastai sugebanti autorė pasakoti faktus nepaprastai dramatiškas jų gyvenimo beveik chirurginiu tikslumu, atokiau nuo aukos ir bet kokio sentimentalumo. Norėjau įdėti Claudia pasakojimo balsą į tą registrą, kur emocija nenukrypsta nuo bėgių ar tampa per didelė, tačiau ji pasiekia skaitytoją pabrėžtinai.

• AL: Ar prisimenate pirmąją perskaitytą knygą? Ir pirmoji jūsų parašyta istorija?

CLZ: Pirmosios knygos, kurias prisimenu, yra skaitomos Enid Blyton. Magai visada buvo pakrauti su kažkokia kopija Penki, Septynios paslaptys ar iš tos internato mokyklos - prieš Harį Poterį, bet ir labai britišką - kas buvo Malory Towers. Los tinkles, su audiniu stuburu, iš mano brolio kolekcijos ir Asteriksas ir Obeliksas Jie taip pat mane lydėjo su daugybe duonos užkandžių su šokoladu.

Buvau intravertiška mergina ir skaitytoja ir galbūt dėl ​​šios priežasties raštas netruko išdygti p pavidalumaži pasakojimai ir istorijos. Istorijos, kurias jis saugojo sąsiuviniuose, kartu su iliustracijomis ir koliažais, tarsi liekanos iš gyvenimo, kuris pradėjo kilti.

• AL: Vadovas rašytojas? Galite pasirinkti daugiau nei vieną ir iš visų epochų. 

CLZ: Neįmanoma jo sumažinti tik vienu, yra daug rašytojų, kurie mane įkvėpė ir su kuriais atradau tą „didelę ekspediciją į tiesą“, kuri skaitoma. Man patinka XIX amžiaus romanistai ir jų monumentalus sugebėjimas pasakoti kaip Flaubertas, Stendhalis, Tolstojus, Dostojevskis, Dickens, Galdós ar Clarín. Aš taip pat aistringas dėl korozijos, kurią amerikiečiai skleidžia tikrovei, Hemingvėjus, Dospassos, Scottas Fitzgeraldas, Cheeveras ar Richardas Yatesas.

Taip pat negaliu pamiršti tų autoriai, kurie patiria su tuo pačiu romanu ir suabejoju savo pasakojimo projektu Faulkneris, Cortázaras, Kafka ar Juanas Rulfo. Pastaruoju metu mane nustebino pasakojimo intelektas Liucija Berlynas ir jo sugebėjimas paversti niekšybės gabalus aiškiomis istorijomis. 

• AL: Su kokiu knygos veikėju norėtumėte susipažinti ir sukurti? 

CLZ: Grigalius samsa, pagrindinis veikėjas MetamorfozėJis man atrodo nepaprastas personažas, pateikiantis kelis sluoksnius ir kaip niekam neatspindintis vienatvės ir visuotinio skausmo, taip pat paniekos kitam, kitokiam, nepažįstamam žmogui. 

taip pat Ema bovary Tai monumentalus kūrinys, kuriame užsimenama apie romantiškos meilės ir emocinio toksiškumo padarinius, tapus neabejotinu archetipu. 

• AL: Ar yra kokių nors ypatingų įpročių ar įpročių, kai reikia rašyti ar skaityti? 

CLZ: Aš turiu nedaug ritualų. Aš nenoriu savęs sąlygoti. Man tiesiog reikia sIlencio, kava ir skaidrus stalas. Norėdami rašyti turiu klausytis savęs, svarbu klausytis veikėjų ir vizualizuoti scenas, kad istorija pradėtų kilti nešiojamojo kompiuterio ekrane.

• AL: O jūsų pageidaujama vieta ir laikas tai padaryti? 

CLZ: Rašau tylėdamas. Man reikia izoliuotis taip rašyti, kadangi gyvenu šalyje, radau tobulą erdvę. Madrido gatvių pakeitimas mišku padidino mano gebėjimą susikaupti. Be to, kai įstringa, paskambinu kalėms ir einu į žygį į krūmą. Tačiau nemanau, kad reikia laukti „savo kambario“, kolonijinio stalo ar darbo kambario su vaizdu į jūrą. Kai istorija gyvena jūsų viduje, judėkite į priekį skubiai, nesustodami ir nesvarbu, kur esate. Geriausiai rašau anksti ryte kai dienos triukšmas dar neįėjo į mano galvą ir istorija važiuoja be pertraukų.

Man encanta skaitykite gulėdami ant sofos arba darykite tai lovoje, nors skaitau ir autobuse, metro, traukiniuose ir lėktuvuose, laukimo salėse ir bet kur, kai istorija mane pagauna ir praryju kiekvieną knygos puslapį, kol pasieksiu pabaigą. Tarp tūkstančio daiktų, kuriuos nešu savo krepšyje, paprastai yra knyga.

• AL: Ar yra kitų žanrų, kurie jums patinka? 

CLZ: Aš taip pat skaičiau repeticija, meno istorija ir man patinka istorinis romanas. Už grynai literatūrinės srities man patinka botanika ir kulinarijos knygos. 

• AL: Ką dabar skaitote? Ir rašymas?

CLZ: Pastaruoju metu skaičiau nuostabią trilogiją Reičelė Kusk Apšvietimas, Tranzitas y "Prestigio". Radau nepaprastą kaip Siužeto, priežasties-pasekmės logikos nebuvimas toli gražu neveda mus į tuštumą, veda mus į fragmentus, kurie užima viską ir sudaro patį romaną. aš taip pat perskaitymas a Miguelio Delibeso vietos rezervavimo ženklo vaizdas, puikus autorius, kuris niekada nenuvilia.

Kalbant apie rašymą, aš esu planuodamas savo kitą romaną. Istorija apie paslapčių galią: tie, kurie sukelia išpirkimą, ir tie, kurių geriau neatskleisti. 

• AL: Kaip manote, kokia yra leidybos scena ir kas jus nusprendė pabandyti publikuoti?

CLZ: Ką tik patekau į leidybinį pasaulį, todėl nedrįsčiau atlikti išsamios dabartinės jo situacijos analizės. Pirmieji mano įspūdžiai sumišę. Matau prisotintą rinką, kurioje gausu rankraščių, neįmanoma nukreipti per įprastus leidėjus; ir, kita vertus, aš taip pat suvokiu a transformacijos sistema, kur atsiranda labai įdomių leidinių alternatyvų ir formatų, ir kur konkurencija su kitomis „pramogų“ formomis yra nuožmi. Trumpai tariant, yra a įtampa tarp žlugimo ir naujovių.

Mano sprendimas paleisti save yra susijęs su įsitikinimas kad jis knyga baigiama skaitytojui pasiekus paskutinį puslapį. Manau, kad literatūros magija yra toje rašytojo ir skaitytojo kelionėje pirmyn. Romanas, jau pasakęs Umberto Eco, «tai yra vertimo mašina ».

• AL: Ar krizės momentas, kurį išgyvename, jums yra sunkus, ar galėsite išsaugoti ką nors pozityvaus būsimoms istorijoms?

CLZ: Pastarieji metai buvo labai sudėtingi ir liūdni daugeliui žmonių, bet galbūt teigiamą dalį padarė tai, kad pandemija parodė esminis mūsų gyvenimo trapumas ir egzistencinės arogancijos absurdas. Mes tikriausiai esame sąmoningesni. Kitas svarbus aspektas yra skaitymo padidėjimas. Daugelis žmonių grįžo prie knygų, ieškodami savo puslapiuose vengimo, paguodos, mokymosi ... Trumpai tariant, literatūros magija.