Octavio Paz numirė diena kaip šiandien 1998 en Kojojanas, Meksika, gimtoji šalis. Vienas iš žymiausi ir pripažinti Lotynų Amerikos poetai, tai taip pat buvo puikus eseistas. Jie jam suteikė Nobelio literatūros premija en 1990. Jo atminimui aš atsigaunu 6 eilėraščiai jo plataus ir labai įvairaus darbo, sudarančio daugybę eilėraščių ir esė knygų rinkinių.
Octavio Paz
Anksti 30-tieji metai išleido jo pirmieji eilėraščiai žurnale Turėklai. Ir vėliau jis taip pat vadovaus kai kuriems panašiems Aukštesnis o Palaidūnas sūnus, jau 40-aisiais. Lankydamasis Ispanijoje jis bendravo su respublikos inteligentais ir su Pablo Neruda, kurie turėjo didelę įtaką jo kūrybai. Tai dešimtmetis 50-tieji metai kai jis skelbia 4 pavadinimų svarbu: Lygtinis paleidimas, Vienatvės labirintas, Erelis ar saulė?Ir Lankas ir lyra. Tarp jo esė knygų verta pabrėžti, pateikti keletą pavyzdžių, Quadrivium, Toponemos, Praėjo aiškiai o Dviguba liepsna. Į 1981 gavo Cervanteso premija.
6 eilėraščių
III sonetas
Iš žalio dangaus džiaugsmo
žiburiai atsigaunate, kad mėnulis praranda
nes pati šviesa prisimena
žaibas ir ruduo plaukuose.
Vėjas savo vėju geria vėją,
judinkite lapus ir jų žalią lietų
sušlapinkite pečius, nugara įkando
ir jis jus nurengia, dega ir grįžta
Du laivai išskleistomis burėmis
tavo dvi krūtys. Tavo nugara yra srautas.
Jūsų pilvas yra suakmenėjęs sodas.
Ant kaklo ruduo: saulė ir rūkas.
Po žaliu paauglišku dangumi
tavo kūnas suteikia savo meilės sumą.
***
Tarp ėjimo ir pasilikimo
Tarp išvykimo ir abejonių likimo dienos,
įsimylėjęs savo skaidrumą.
Žiedinė popietė jau įlanka:
vis dar judėdamas pasaulis drebina.
Viskas yra matoma ir viskas yra nepagaunama,
viskas arti ir viskas neliesta.
Popieriai, knyga, stiklas, pieštukas
jie ilsisi savo vardų šešėlyje.
Laiko ritmas, kuris kartojasi mano šventykloje
tas pats užsispyręs kraujo skiemuo.
Šviesa daro sieną abejingą
spektrinis atspindžių teatras.
Akies centre atrandu save;
Jis nežiūri į mane, aš žiūriu į jo akis
Akimirka išsisklaido. Nejudėdamas,
Aš lieku ir einu: esu pauzė.
***
Tavo akys
Tavo akys yra tėvynė
žaibo ir ašaros,
kalbėjimo tyla,
audros be vėjo,
jūra be bangų, įkalinti paukščiai,
miegantys auksiniai žvėrys,
nedorėlis topazas kaip tiesa,
ruduo miško laukymėje
kur šviesa gieda ant peties
medžio ir visi lapai yra paukščiai,
paplūdimys tą rytą
rasti žvaigždynus,
ugnies vaisių krepšelis,
melas, kuris maitina,
šio pasaulio veidrodžiai,
durys iš anapus,
rami jūros pulsacija vidurdienį,
mirksintis absoliutas, dykvietė.
***
Raštu
Su anglies gumulėliu
mano sulaužyta kreida ir raudonu pieštuku
nupiešk savo vardą
tavo burnos vardas
jūsų kojų ženklas
ant niekieno sienos
Prie uždraustų durų
išgraviruokite savo kūno vardą
kol mano skustuvas
kraujas
ir akmuo rėkia
o siena kvėpuoja kaip krūtinė
***
Tyla
Taip pat muzikos fonas
išdygsta užrašas
kad vibruodamas jis auga ir retėja
kol kitoje muzikoje jis tampa nebylus,
kyla iš tylos dugno
kita tyla, aštrus bokštas, kardas,
ir kyla, auga ir mus sustabdo
o jam kylant jie krenta
prisiminimai, viltys,
maži melai ir dideli,
o mes norime rėkti ir gerklėje
šauksmas išblėsta:
mes tekame į tylą
kur tyli tyla.
***
Du kūnai
Du kūnai akis į akį
kartais tai dvi bangos
o naktis - vandenynas.
Du kūnai akis į akį
kartais du akmenys
ir dykumos naktis.
Du kūnai akis į akį
jos kartais yra šaknys
naktį susieta.
Du kūnai akis į akį
jie kartais yra skustuvai
ir žaibišką naktį.
Du kūnai akis į akį
jie yra dvi žvaigždės, kurios krinta
Tuščiame danguje