didelis feliksas Gimė 4 metų vasario 1937 dieną Mérida ir tai buvo pripažinta rašytojas ir flamenkologas, kurio kūryba apima ir prozą, ir eilėraščius. Jis taip pat laikomas svarbiu atstovu naujovė septintojo dešimtmečio ispanų poezijoje. Pirmoji jo publikacija buvo eilėraščių rinkinys Las Piedras, su kuriuo 1963 m. laimėjo Adonų premiją. Po dvejų metų išleido romaną Gatvės, kuriuo taip pat buvo apdovanotas. Tai vienas eilėraščių pasirinkimas apie jo darbus, kad jį prisimintų.
Félix Grande – eilėraščių rinktinė
gyvos galvos ar uodegos
aš tavęs pasiilgau
ir nelaimė pavyko nelaimė
ir nelaimę kataklizmui
visa tai dalyvautų
su mirusio žmogaus nesidomėjimu.
tu būk su manimi
ir už kiekvieną palaimos šlakelį
kurie ketina mus pagrobti
žengtų į priekį iš mano širdies
nuostabios neapykantos armijos.
Tu gali būti žiauri mano likimo užnugarė
arba mano mėsos šalis.
Pragaras
Nepataisoma gera, kurią man padarė tavo grožis
ir laimė, kuri paėmė tavo odą
Jie yra kaip dvi vapsvos, kurias turiu savo galvoje
dedate sierą ten, kur laikėte medų.
Vakarienė labai pasikeitė! liūdesio stiklainiai
vietoj stiklinių alba šiandien turi šią staltiesę
ir tas užsidegimas, laukiu šį vakarą, kol jis iškeps
paduoti man lėkštę to, kas liko: šauk.
Stalas keistas: žiūriu į jį su nuostaba,
Valgau ir geriu keistumą ir siaubą, absurdą ir liūdesį.
Visas tas maisto stebuklas baigėsi
Po siaubingo deserto atsikeliu ir tave pavadinu
kas yra paskutinis šios vakarienės skausmas,
o aš einu miegoti viena kaip kas į kankinimą.
jei tu mane apleisi
Jei mane paliktum, liktum be priežasties
kaip žalias vaisius, nuskintas nuo obels,
naktį sapnuoji, kad mano ranka žiūri į tave
o dieną be mano rankos tu būtum tik pauzė;
jei tave apleisčiau, nemiegočiau
kaip jūra, kuri staiga išbėgo iš kranto,
Aš ištiesčiau ranką ieškodamas jų geltonomis bangomis,
milžiniškas, bet aš būčiau labai mažas;
nes tavo darbas esu aš, pasenk su manimi,
būk mano kampams vienintelis liudytojas,
padėk man gyventi ir mirti, drauge;
nes mano darbas esi tu, mąslus molis:
žiūrėk į tave dieną ir naktį, žiūrėk į tave, kol gyvas;
tavyje yra mano seniausias ir tikriausias žvilgsnis.
sniego atvirukas
Kai sandėliuoju senatvėje
kaip prastai uždarytame kape
keiksiu tavo vardą
tik todėl, kad šį vakarą
susvetimėjęs ir įsisavintas jūsų kūne
Norėjau, kad būtum amžinas
Ir aš nežinojau, mušti tave ar verkti.
Saulei nusileidus
Saulei tekant, lėtai kaip mirtis,
dažnai matai tą gatvę, kur yra laiptai
kuris veda prie tavo guolio durų. Viduje
stovi išblyškęs žmogus, jau išsipildęs, nutolęs
pusė jo jaunesnis; rūkyti ir žvilgtelėti
nukreiptos gatvės link; šypsokis vienišas
šioje lango pusėje – garsioji siena.
Tu esi tas vyras; praėjo ilga valanda
stebėti savo judesius
mąstymas iš išorės, su gailestingumu,
idėjas, kurias kantriai dedate ant popieriaus;
rašymas, kaip posmo pabaiga,
kad labai skausminga būti tokiam du kartus,
mąstymas mąstymas,
vingiuotas sūkurys žiūrint į žvilgsnį,
kaip vaikiškas žaidimas, kuris kankina, paralyžiuoja, sendina.
Po pietų beveik pykinu dėl buvimo taip toli,
pasineria į naktį
kaip nuovargio pavargęs kūnas, jūroje, saldžiai.
Paukščiai kerta izoliuotą spalvų erdvę neapsisprendę
ir, galų gale, keletas neskubių vaikščiotojų
jie leidžiasi išvarginti atstumo; tada
peizažas atrodo kaip paslaptingas ir niūrus gobelenas.
Ir tu supranti, lėtai, be sielvarto,
kad šią popietę neturite realybės, nes kartais
gyvenimas krešėja ir sustoja, o tada nieko
tu gali prieš tai daugiau nei kentėti,
dezorientuotas ir tingus, nuvyto skausmo būdas,
ir prisimink, tvarkingai,
kai kurie nelaimingi mirusieji.
Šaltinis: Sielos eilėraščiai