Dámaso Alonso portretas. Autorius Hernánas Cortésas. Išsaugota RAE.
Dámaso Alonso mirė tokia diena kaip šiandien Madride, mieste, kuriame jis taip pat gimė, prieš 30 metų. Poetas, mokytojas, eseistas, kalbininkas ir literatūros kritikas jis buvo narys išryškinti 27 karta ir direktorius nuo Ispanijos Karališkoji akademija. Turiu Cervanteso premija 1978 m. Taigi, norėdami prisiminti, tai yra 5 sonetai pasirinktas iš jo darbo.
Damaso alonso
Nors vaikystė prabėgo Astūrijoje, jį baigė Teisė ir filosofija bei laiškai Madride. Jis dalijosi studijomis Studentų gyvenamoji vieta ir jis buvo tos unikalios menininkų, rašytojų ir poetų kartos, kuri buvo 27-osios karta, dalis. Jis mokė keliuose universitetai užsieniečiams patinka Berlynas, Cambridge, Oksfordo arba Stanfordas. Čia jis buvo Barselonos universitetų profesorius Valensija, Barselona ir Madridas.
Su darbas įvairus ir sujungia literatūros kūrybos pavadinimus su kitais istorijos ir kritikos kūriniais. Taip pat buvo James Joyce vertėjas. Jis įstojo į RAE 1945 m. Ir vadovavo 1968–1982 m. Tarp savo poetinės kūrybos išsiskiria: Gryni eilėraščiai, Vėjas ir stichija, Pykčio vaikai, Žmogus ir dievas o Vaizdo džiaugsmai.
5 sonetai
Amor
Įnirtingas pavasaris! Mano švelnumas eina
išsiliejo per giliausias gyslas,
šviežias hontanaras ir įniršis,
kad iki varginančios nuostabos tai skuba.
O ką daryti, ką virti, oi, kokį skubėjimą
rasti uždaroje kalvoje
užšalusio urvo raudona opa,
ir jo mieliausias vaistas beprotybėje!
Bėgantis monstras, mano gyvenimo baimė,
spindulys be šviesos, o tu, mano pavasaris,
mano nuožmus kenkėjas, mano stiprus arkangelas!
Į kokias tamsias gelmes jis mane kviečia,
išskleista ir astralinė, tavo plaukai?
Meilė. meilė, mirties pradžia!
***
Mylėk mokslą
Aš nežinau. Tai mane pasiekia tik pavasarį
iš tavo akių - niūri žinia
Dievo; tik ant lūpų, glamonė
derliaus pasaulio, dangaus svirno.
Ar esate krištolo švarumas, ar sniego dulkės
naikintojas? Ne, aš nežinau ... Šio malonumo,
Aš žinau tik jo kosminį godumą,
šoninis ritmas, kuriuo aš tave myliu.
Aš nežinau, ar tu esi mirtis, ar tu esi gyvenimas,
jei aš paliesiu tave rausvą, jei aš paliesiu žvaigždę,
Jei kviečiu Dievą ar tave, kai skambinu tau.
Junco vandenyje arba kurčias sužeistas akmuo,
Aš tik žinau, kad popietė yra plati ir graži,
Aš žinau tik tai, kad esu vyras ir kad myliu tave.
***
Artėjantis sunaikinimas
Ar sulaužysiu tave, lazdyno lazdele,
aš gal palaušiu tave? O švelnus gyvenimas,
gimė akla aistra žaliame virte,
tu, trapi būtybė, kurią spaudžiu ranka!
Trumpalaikė kibirkštis, tik nedidelė
traškus saldus virpantis minkštimas,
ir sužinosite, o bejėgis šaka,
kiek mirties galėjo per vieną vasarą.
Ne daugiau; Aš paliksiu tave ... Žaisk vėjyje,
kol pralaimėsi iki aštraus rudens,
tavo žalias siautulys, lapas po lapo.
Duok man ir rudens, Viešpatie, ką jaučiu
Nežinau, kaip giliai girgždėti, koks kvailas išgąstis
Sustok, o Dieve, tavo raudonas žybsnis.
***
Moterys
O, baltumas. Kas įdėjo į mūsų gyvenimą
pašėlusių bedugnės žvėrių
šis šoninių žiburių aiškumas,
šios sniegos, paraudusios mieguistos?
O mieli sumedžioti žvėrys.
O sklandus prisilietimas. O zenito ženklai.
O muzika. O liepsnos. O kristalai.
O aukštos burės, išlindusios iš jūros.
Ay, nedrąsūs žvilgsniai, grynas orto,
kas atvedė tave prie šio kieto žmogaus krūtinės,
šiam juodam neapykantos ir užmaršties riaumojimui?
Mieli žiūrovai, debesys, tuščios gėlės ...
O švelnūs šešėliai, neaiškiai žmogiški,
liūdnos moterys, oro ar dejonės!
***
Malda už merginos grožį
Tu jai davei tą degančią simetriją
nuo lūpų su savo gylio žarijomis,
ir dviem didžiuliais juodumo kanalais,
begalybės praraja, dienos šviesa;
tie sniego luitai, kurie užvirė
Išgaivindamas skalbinių lygumą,
ir, tikslios architektūros stebuklai,
dvi kolonos, kurios dainuoja jūsų harmoniją.
O tu, Viešpatie, padovanojai jai tą kalno šlaitą
kad išsiliejus saldžioje ašmenyje,
slaptas medus paauksuotuose dūmuose.
Ko lauki tavo galinga ranka?
Mirtingasis grožis pretenduoja į amžinybę.
Duok jam amžinybę, kurią jam paneigei!