Rafaelis Montesinosas buvo Sevilijos poetas, gimęs 1920 m. Šiandien – nauja jubiliejus jo mirtis o kad tai atsimintum, taip ir reikia eilėraščių pasirinkimas Iš jo darbų.
Rafaelis Montesinosas
Ankstyvuosius metus ir paauglystę praleidęs Sevilijoje, jis apsigyveno Madridas 40-ųjų pradžioje.. Jo pirmieji eilėraščiai taip pat iš to laiko. Jis laimėjo keletą literatūros premijų, tokių kaip Ateneo de Madrid, Ciudad de Sevilla ar Nacionalinė literatūra. Jis taip pat buvo pavadintas mėgstamiausiu Andalūzijos sūnumi.
Kai kurie jo darbų pavadinimai yra pirmiausia meilės baladė, Poetinė antologija o laikas mūsų glėbyje. Ir keli kritikai jį laiko savo tautiečio lygiu Gustavo Adolfo Becqueras.
Rafaelis Montesinosas – rinktiniai eilėraščiai
pasaka apie citrinmedzi
po citrinmedžiu
mergina man pasakė:
-Aš tave myliu.
Ir aš pradėjau galvoti
tai buvo geriau nei pluta.
Išmečiau džiūvėsėlius.
po citrinmedžiu
mergina padavė man savo bučinį
pirmasis
ir kartu stebėjome rudenį
citrinos ant žemės,
arti aušros.
po citrinmedžiu
mergina man vieną dieną pasakė:
-Aš mirštu.
Ir aš nebežinau, kur eiti
kad citrinų giraitė man primena
jūsų profilio malonė.
paaugliui
nes tavo kraujyje buvo
šuoliuoja septyniolika žirgų,
saldžioje kūno nuodėmėje
tu ir aš susitinkame
kad meilė staiga sugrįžta vieną dieną,
kaip medis grįžta
nuo nederlingos žiemos iki žaliausios
vasaros melas.
nes tavo kraujyje buvo
šuoliuoja septyniolika žirgų,
į širdį, kurios norėjote
ateik ir tu pasilikai mano rankose.
mano širdis yra tik kambarys
iš širdies. Palikau pamirštą
raudonoje alyvmedžių giraičių žemėje
kur viskas aiškiau
Leisk jam verkti. tai tarnauja tik man
už tolimą meilę
Bet aš išmatavau tavo kūną bučiniais
tavo bučiniai mano lūpomis,
jūsų krūtų mėnuliams
Buvau romantiškas poetas
nes tavo kraujyje buvo septyniolika
šuoliuojantys arkliai
Elegija prieš mano vaikystės portretą
Kodėl toks rimtas, pasakyk man, uždėjęs ranką tau ant kaktos,
jūreivis be jūrų plaukioti? Kaip dabar,
širdis turėjo paauglišką svajonę
o vyras -nesvarbu.-. skęsta netinkamu laiku
Jūsų šešeri metai žinojo, kad Dievas man davė
šviesa, kuri nesibaigia, ir pasaulis, kurio aš nenoriu.
Jūs jau buvote apimtas meilės ir įsimylėjęs.
Tu mirei už tuos pačius dalykus, už ką aš.
Tas liūdnas žvilgsnis – mano žvilgsnis – mane moko
kad nujautėte viską, kas buvo vėliau.
Tu pasilikai tame mažame kartone,
Apkeliavau pasaulį. Likusi dalis, matai.
Letrila
meluok man savo meile, dabar
kad aš tavimi tikiu ant lovos,
mano tvirtose rankose
tavo vėlyvos nakties kraujas
Netrukus ateis aušra!
Meluok man, meile, meluok man
kad pasigailėsiu.
Oi, kaip liūdna tave matyti
bando mane išgąsdinti
su kita ugnimi Nuodėmė
yra palikti tave ir neturėti tavęs.
Žiūrėk, mergaite, ta Mirtis
Aš visada jam sakiau apie tave...
Ir nesigailėsiu.
Eik mano dešine lūpa,
dabar, kai niekas į mus nežiūri,
link saldaus melo
pakeltas nuo krūtų.
mano lūpos lieka nesutvarkytos,
Dabar, kai niekas mūsų nemato
ir pasigailėsiu.
Aš viena po pietų. Žiūriu tolyn...
Aš viena po pietų. Žiūriu į šalį
beviltiškai toli likti
per orą paskutiniai žodžiai
išeinančių įsimylėjėlių.
Debesys žino, kur eina, mano šešėlis
ji niekada nesužinos, kur ją nuves meilė.
Ar girdi, kaip debesys slenka, pasakyk man, ar girdi
paslysti ant žolės mano liūdesys?
Niekas nežino, ką aš myliu. Niekas nežino
kad jei atėjo meilė, ji atnešė savo liūdesį.
Po pietų esu vienas ir žiūriu toli.
Nežinau, kur tu atėjai į mano gyslas.
Tu palieki mano rankas, o ne mano sielą.
Atskiriame kalnus, vėjus, datas.
Meilė, kai mažiausiai to tikimės,
mes matome nebuvimą.
Aš esu vienumoje. Žiūriu į tolį
aptemdo popietę ir mano liūdesį.
Aš galvoju apie tave ir galvoju
kad galbūt vienumoje tu galvoji ir apie mane.
Šaltinis: žemas balsas