César Vallejo Jis yra bene labiausiai pripažintas Peru poetas pasaulyje ir gimė 16 m. kovo 1892 d. Santjage de Chuco. Jo kūrybai būdinga avangardas ir atnaujinimas literatūrinės kalbos, kur autentiškumas. Jis taip pat augino pasakojimą. Su meile ir susižavėjimu Europa, aplankė Prancūziją, Ispaniją ir Rusiją. Jis mirė dar labai jaunas Paryžiuje, kur yra palaidotas Monparnaso kapinėse. Norėdami tai prisiminti, atrasti ar atrasti iš naujo, viskas yra taip eilėraščių pasirinkimas.
Cezaris Vallejo – Ppasirinktos prekės
Poetas savo mylimajai
Mylimieji, šią naktį tu save nukryžiavai
ant dviejų lenktų mano bučinio spindulių;
ir tavo liūdesys man pasakė, kad Jėzus verkė:
ir kad yra saldesnis Didysis penktadienis už tą bučinį.
Šią giedrą naktį, kai taip į mane žiūrėjai,
Mirtis buvo linksma ir dainavo savo kauluose.
Šią rugsėjo naktį ji atliko pareigas
mano antrasis kritimas ir žmogiškiausias bučinys.
Mylimoji, mes abu kartu mirsime, labai kartu;
mūsų išaukštintas kartumas pamažu išdžius;
ir mūsų mirusios lūpos bus palietusios šešėlį.
Ir nebebus priekaištų tavo palaimintose akyse;
daugiau tavęs neįžeisiu. ir kape
Abu užmigsime, kaip du broliai.
melas
Melas. Jei jis apgaudinėjo,
ir nieko daugiau. Viskas. Kitas,
taip pat pamatysite
kiek man bus skaudu, kad buvau tokia.
Melas. Užsičiaupk.
Dabar viskas gerai.
Kaip ir kitą kartą tu darai tą patį su manimi,
bet man irgi taip buvo.
Man, kuris tiek daug įžvelgė, jei tikrai
tu verkei,
nuo kitų kartų tu tiesiog pasilikai
tavo mieluose pokštuose,
man, kuris net nesapnavau, kad tu jais tikėjai,
Tavo ašaros mane nugalėjo.
Padaryta.
Bet jūs jau žinote: visa tai buvo melas.
O jei verksite toliau, gerai!
Vėlgi, man net nereikia tavęs matyti, kai tu žaidi.
pusiau šviesa
Aš svajojau apie pabėgimą. ir aš svajojau
tavo išsibarstę nėriniai miegamajame.
Palei prieplauką kažkokia mama;
ir jos penkiolikos metų žindymas vieną valandą.
Aš svajojau apie pabėgimą. "amžinai"
atsiduso lanko skalėje;
Aš svajojau apie mamą;
keletas šviežių daržovių,
ir auroros žvaigždynas.
Palei prieplauką…
Ir palei kaklą, kuris skęsta.
Nėra
Nėra! Rytas, kurį einu
toliau, į Paslaptį,
laikydamasis neišvengiamos linijos,
tavo kojos slys į kapines.
Nėra! Ryte einu į paplūdimį
nuo šešėlio jūros ir ramios imperijos,
kaip niūrus paukštis einu,
baltas panteonas bus jūsų nelaisvė.
Tavo akimis taps naktimi;
ir jūs kentėsite, ir tada imsite
atgailaujantis suplėšytas baltumas.
Nėra! Ir savo kančiose
turi kirsti bronzos šauksmą
nuoskaudų pakelis!
mūsų duona
Pusryčiai išgerti... Drėgna žemė
kapinės kvepia mylimu krauju.
Žiemos miestelis... Įkandamas kryžiaus žygis
vežimo vilkti atrodo
sukaustytas greitas jausmas!
Norėčiau pasibelsti į visas duris,
ir paklausti aš nežinau kas; ir vėliau
pamatyti vargšą ir tyliai verkiantį,
duokite visiems šviežios duonos gabaliukų.
Ir plėšk turtingiesiems jų vynuogynus
dviem šventomis rankomis
kad šviesos smūgiu
Jie nenuskriejo nuo kryžiaus!
Rytinė blakstienos, nesikelk!
Kasdienės duonos duok mums,
Pone…!
Visi mano kaulai svetimi;
gal aš juos pavogiau!
Atėjau tam, kad atiduočiau sau tai, kas buvo galbūt
paskirtas kitam;
ir aš manau, kad jei nebūčiau gimęs,
kitas vargšas išgers šią kavą!
Aš esu blogas vagis... Kur aš eisiu!
Ir šią šaltą valandą, kai žemė
ji pranoksta žmogaus dulkes ir tokia liūdna,
Norėčiau pasibelsti į visas duris,
ir maldauju, nežinau kas, atleidimo,
ir padarykite jam gabalėlių šviežios duonos
čia, mano širdies krosnyje...!
Šaltinis: Sielos eilėraščiai