Rubén Darío eilėraščiai

„Poemas Rubén Darío“ yra viena iš labiausiai paplitusių paieškų „Google“, ir ne veltui šis poeto talentas garsėjo. Rašytojas gimė Metapoje, Nikaragvoje, 18 m. Sausio 1867 d. Lotynų Amerikoje jis tapo žinomas dėl savo poezijos - talento, kurį pademonstravo nuo mažų dienų -, nors ir išsiskyrė kaip žurnalistas ir diplomatas. Félixas Rubénas García Sarmiento yra visas jo vardas; jis priėmė Darío pavardę dėl to, kad jo šeimos nariai „los Daríos“ buvo žinomi tokiu būdu.

Metraštininkai Salvadoro gyventoją Francisco Gavidia nurodo kaip vieną iš didžiausių įtakų, nes tai paskatino jį pritaikyti prancūzų Aleksandrijos eilutes prie ispanų metrikos. Tiesa ta, kad specialistai Rubén Darío laiko žymiausiu literatūrinio modernizmo atstovu ispanų kalba ir jo vardas yra tarp naujausių Lotynų Amerikos grožinės literatūros didžiųjų.

Jaunystė

Autoriaus biografija yra labai plati. Rubénas mokėsi humanistiškai, buvo aistringas skaitytojas ir ankstyvas rašytojas. Būdamas 14 metų jis paskelbė savo pirmąsias publikacijas „León“ laikraštyje; tuose pirmuose eilėraščiuose jis išreiškia savo nepriklausomą ir progresyvų požiūrį, visada palaikantį demokratiją. 1882 m. (Būdamas 15 m.) Jaunasis Rubénas, kaip diplomatinės delegacijos globėjas, pirmą kartą išvyko į Salvadorą.

Būdamas 16 metų jis jau buvo įvairių Managvos laikraščių bendradarbis. 1886 m. Jis persikėlė į Čilę, kad įgytų žurnalisto patirties spausdintoje žiniasklaidoje, pvz Laikas, La Libertad y Pranešėjas; pirmieji du iš Santjago ir paskutiniai iš Valparaíso. Šioje Pietų Amerikos šalyje jis susitiko su Pedro Balmaceda Toro, kuris supažindino jį su aukščiausiais intelektualiniais, politiniais ir socialiniais tautos sluoksniais, kurie paliko įtaką Nikaragvos poetui.

Valparaíso buvo ten, kur buvo išleistas eilėraščių rinkinys Azul, literatūros kritikų vertinamas kaip modernizmo atspirties taškas. Be to, šis darbas suteikia jam pakankamai nuopelnų tapti laikraščio korespondentu. Buenos Airių tauta. Tada, 1889–1892 m., Jis tęsė žurnalisto ir poeto darbą keliose Centrinės Amerikos šalyse.

Nuo 1892 m. Jis buvo Nikaragvos diplomatinės delegacijos Europoje narys, IV Amerikos atradimo šimtmetyje. Jie buvo sąlyčio su bohemiškais Paryžiaus ratais laikai. Po metų jis grįžo į Pietų Ameriką, iki 1896 m. Liko Buenos Airėse ir ten paskelbė du savo pašventinimo darbus - ispanų kalba apibrėžiantį modernizmą. Retas y Profaniška proza ​​ir kiti eilėraščiai.

Santuokos ir diplomatinės pozicijos

Meilės santykiai ir artimų šeimos dingimai žymiai įkvėpė jo literatūrą. Kai jam buvo 23 metai, Rubenas Darío 1890 m. Birželį Managvoje vedė Rafaela Contreras Cañas. Po metų gimė jo pirmagimis, o 1893 m. Jis tapo našliu, nes Contrerasas mirė po chirurginės intervencijos.

8 m. Kovo 1893 d. Vedė - priverstas, anot metraštininkų, su Rosario Emelina. Matyt, Rubén Darío įsteigė jo žmonos kariniai broliai. Tačiau Nikaragvos poetas pasinaudojo buvimu Madride kaip Buenos Airių laikraščio korespondentas La Nacion kad nuo 1898 m. pakeistų Paryžiaus ir Madrido gyvenamoji vieta.

1900 m. Ispanijos sostinėje jis susitiko su Francisca Sánchez, neraštinga valstiečių kilmės moteris, kurią vedė civilizuotai ir turėjo keturis vaikus (išgyveno tik vienas, Rubén Darío Sánchez, „Guincho“). Poetas išmokė jį skaityti su savo draugais (gyvenančiais Paryžiuje) Amando Nervo ir Manueliu Machado.

Iš įvairių kelionių per Ispaniją jis rinko savo įspūdžius knygoje Šiuolaikinė Ispanija. Kronikos ir literatūriniai portretai (1901). Tuo metu Rubén Darío jau buvo sukėlęs susižavėjimą žymiais intelektualais, kurie Ispanijoje gynė modernizmą, tarp jų buvo Jacinto Benavente, Juanas Ramónas Jiménezas ir Ramonas María del Valle-Inclánas.

1903 m. Jis buvo paskirtas Nikaragvos konsulu Paryžiuje. Po dvejų metų jis dalyvavo kaip delegacija, atsakinga už teritorinio ginčo su Hondūru sprendimą. Be to, 1905 m. Jis išleido savo trečiąją didžiosios knygos: Gyvenimo ir vilties dainos, gulbės ir kiti eilėraščiai.

Po to Rubén Darío dalyvavo Trečioje visos Amerikos konferencijoje (1906) kaip Nikaragvos delegacijos sekretorius. 1907 m. Emelina pasirodė Paryžiuje, reikalaudama savo kaip žmonos teisių. Tada rašytojas grįžo į Nikaragvą, kad paduotų skyrybas, tačiau nesėkmingai.

Paskutiniai Rubén Darío metai

1907 m. Pabaigoje jis buvo paskirtas Nikaragvos diplomatiniu atstovu Madride Juano Manuelio Zelaya vyriausybės dėka, nes jis garsus kaip poetas Amerikoje ir Europoje. Jis ėjo šias pareigas iki 1909 m. Vėliau 1910–1913 m. Dirbo skirtingose ​​pareigose ir oficialiose misijose įvairiose Lotynų Amerikos šalyse.

Tuo laikotarpiu jis paskelbė Jo paties parašytas Rubén Darío gyvenimas e Mano knygų istorija, du autobiografiniai tekstai, būtini norint suprasti jo gyvenimą ir literatūrinę evoliuciją.

Barselonoje jis parašė savo paskutinį transcendentinį eilėraščių rinkinį: Dainuoju Argentinai ir kitiems eilėraščiams (1914). Galiausiai po trumpo vizito Gvatemaloje prasidėjęs Didysis karas privertė jį grįžti į Nikaragvą, kur 6 m. Vasario 1916 d. Mirė Leone. Jam buvo 59 metai.

Kai kurių geriausiai žinomų Rubén Darío eilėraščių analizė

„Margarita“ (In memoriam)

„Ar prisimenate, kad norėjote būti Margarita Gautier?

Mano mintyse sutvarkytas tavo keistas veidas,

kai vakarieniavome kartu, pirmą pasimatymą,

Džiaugsmingą naktį, kuris niekada nebegrįš

„Tavo raudonos prakeiktos violetinės lūpos

jie gurkšnojo šampaną iš saldaus bakarato;

tavo pirštai atidengė mieląją Margaritą,

< > Ir tu žinojai, kad jis tave jau dievino!

„Vėliau, oi, isterijos gėlė! Jūs verkėte ir juokėtės;

tavo bučiniai ir ašaros, kurias turėjau burnoje;

tavo juokai, kvapai, skundai, jie buvo mano.

„Ir liūdną mieliausių dienų popietę

Mirtis, pavydi, norėdama sužinoti, ar tu mane mylėjai,

Kaip meilės ramunė, ji jus apgadino! “.

Analizė

Tai darbas, įkvėptas meilės ir sielvarto prarasti mylimą žmogų. Rasta Profaniška proza ​​ir kiti eilėraščiai (1896). Tai laikoma vienu iš pirmtakų modernizmo tekstų ispanų kalba, pasižyminčia kultūriniu universalumu, brangia kalba ir formalumu.

„Sonatina“

„Princesė liūdna ... ką princesė turės?

Iš jos braškių burnos pabėga atodūsiai,

kuris prarado juoką, kuris prarado spalvą.

Princesė išblyškusi auksinėje kėdėje,

auksinio klavišo klaviatūra tyli;

o užmirštoje vazoje nualpa gėlė.

„Sode gyvena povų triumfas.

Kalbantis, savininkas sako banalius dalykus,

ir, apsivilkęs raudonai, piruetės juokdarys.

Princesė nesijuokia, princesė nejaučia

princesė vijosi rytinį dangų

laumžirgis klaidžioja nuo neaiškios iliuzijos.

Ar jūs galvojate apie Golcondos ar Kinijos princą,

arba kuriame sustojo jo Argentinos plūdė

kad iš jo akių matytų šviesos saldumą

Arba kvepiančių rožių salų karaliuje,

arba tame, kuris yra skaidrių deimantų suverenas,

ar išdidus Hormuzo perlų savininkas?

"Oi! Vargšė princesė rausva burna

nori būti kregždė, nori būti drugelis,

turi šviesius sparnus, po dangumi skraido,

eik į saulę spinduliuojančiu spinduliu,

pasveikink lelijas su gegužės eilėmis,

ar pasimesti vėjyje ant jūros griaustinio.

„Jis nebenori rūmų ar sidabrinio verpimo rato,

nei užburtas vanagas, nei raudonas juokdarys,

nei žydų ežere vienbalsiai gulbės.

Ir gėlės liūdnos dėl teismo žiedo;

rytų jazminas, Šiaurės nelumbas,

iš Vakarų jurginai ir rožės iš Pietų.

"Vargšė princesė mėlynomis akimis! ...".

Analizė

„Sonatina“ taip pat kilusi Profaniška proza. Demonstruoja poeziją, naudodama tobulą metriką, naudodama novatorišką būdą plėtoti savo argumentus, išsamiai aprašant chromatinius ir sensorinius elementus. Panašiai ir šiame eilėraštyje yra graikų-lotynų mitologinių figūrų ir klasikinių prancūziškų Versalio elementų, naudojamų kaip šaltinis perduodant savo jausmus. Tai pasakojimo kūrinys, turintis didžiulį emocinį krūvį, pasakojamas iš intymios ir subjektyvios veikėjos, liūdesio kupinos princesės, perspektyvos.