Miguel Ángel Buonarroti, autorius Daniele da Volterra. Mikelandželo kapas Santa Kroko bažnyčioje Florencijoje.
Migelis Ángelas Buonarroti, vienas didžiausių visuotinių genijų, perėjo į amžinąją malonę būtent Amžiname mieste tokia diena kaip šiandien 1564 m. Ar jis maksimalus rodiklis iš ilgo genijų sąrašo, kurį jis davė Italijos renesansas. Architektas, tapytojas ir, visų pirma, skulptorius, tJis taip pat buvo vertinamas poetas. Ir būtent tuo aspektu noriu prisiminti jį šiais eilučių.
Mikelandželas poetas
Jo meninis palikimas neprilygstamas. Neįmanoma nesistebėti savo Dovydu, Pieta, Moze ar pasakiškais paveikslais Siksto koplyčioje Vatikane. Bet genijus Mikelandželas tJis taip pat pasižymėjo poezija. Jis buvo aistringas ir specialistas Dieviškoji komedija, iš Dante, kuriam rašė eilėraščius. Jis taip pat sukūrė karčias eiles, skųsdamasis alinančiu darbu, susijusiu su komisija papuošti Siksto koplyčią.
Bet jo mėgstamiausi dalykai buvo meilė, grožis, mirtis, Dievas, gyvenimas ir nuodėmė, taip pat viskas, kas reiškė džiaugsmą ir laimę. Jų sonetai vyraujanti tema yra meilė, kuriai labiau Petrarchan rūstų, niūrių ir kankinamų eilučių tonas. Tai keletas jų ir kiti eilėraščiai.
Eilėraščiai ir sonetai
Mano akys, tas geismas gražių dalykų
kaip mano siela trokšta tavo sveikatos,
jie nebeturi dorybės
tegul dangus trokšta pažvelgti į tuos.
Nuo aukštųjų žvaigždžių
nusileidžia spindesys
kad skatina eiti paskui juos
o čia tai vadinama meile.
Širdis neranda nieko geresnio
priversti jį įsimylėti, deginti ir patarti
kad dvi akys, kurios primena dvi žvaigždes.
***
Jis neturi puikaus menininko ar koncepcijos
kad pats marmuras neapriboja
jo pertekliumi, bet tik į tokius aukščiau
ranka, kuri paklūsta intelektui.
Blogis, iš kurio pabėgau, ir geras, kurį žadu,
jumyse, graži, dieviška, išdidi panele,
tas pats slepiasi; ir kodėl gi nebegyvenant,
Priešingu atveju aš turiu meną iki norimo efekto.
Taigi jis neturi nei meilės, nei jūsų grožio
ar kietumas, ar turtas, ar didelis nuokrypis
kaltė dėl mano blogio, likimo ar sėkmės;
jei tavo širdyje mirtis ir gailestingumas
tu skiri laiko, mano menkas protas
jis nežino, dega, bet kad iš ten ištrauktų mirtį.
***
Tavo gražiomis akimis matau saldžią šviesą,
Kad nematau su savo aklais žmonėmis;
Aš nešu tavo kojomis svorį, pritvirtintą,
Kuris mano nebėra paprotys.
Aš skrendu su tavo plunksnos sparnais;
Tavo protu į dangų aš visada trokštu;
Tavo valia esu blyškus ir raudonas,
Šalta saulėje, šilta šalčiausiuose rūkuose.
Tavo meilėje yra tik mano,
Mano mintys tavo širdyje yra padarytos,
Tavo kvėpavime yra mano žodžiai.
Kaip man atrodo pats mėnulis;
Kad mūsų akys danguje mato, nežinia
Bet tai, kas apšviečia saulę.
***
Grįžti ten, iš kur atsirado,
siela pasiekia tavo kūną
kaip gailestingumo angelas toks pilnas
kad gydo intelektą ir gerbia pasaulį.
Ta saulė mane degina ir pagrobia,
ir ne tik jūsų gražus veidas išorėje:
ta meilė neturi vilties į praeinančius dalykus
jei dorybė jame nevaldo.
Tas pats pasakytina apie aukštą ir naują,
kur gamta atspausdina savo antspaudą ir
yra suporuotas iš dangaus;
taip pat Dievas nerodo savęs savo malone
daugiau nei mirtina ir gražia šydu;
Aš myliu jį, saulę, nes ji atspindi jį.
***
Jis nužengė iš dangaus ir jau buvo mirtingas
kuris matė tiesiog pragarą ir dievobaimingąjį,
gyvas jis grįžo kontempliuoti Dievo,
suteikti mums tikrąją visko šviesą.
Šviečianti žvaigždė, tai savo spinduliais
be priežasties aiškiai išaiškinau lizdą, kuriame gimiau,
visas piktasis pasaulis jam nebūtų prizas;
Tik tu, sukūręs, taip galėjai būti.
Apie Dantę kalbu, kaip menkai žinomas
kūriniai buvo skirti tam nedėkingiems žmonėms
kad tik teisieji atima gėrį.
Norėčiau, kad tai būtų jis! Už tokią turtą
su savo griežta tremtimi ir dorybe,
Aš užimčiau laimingiausią poziciją pasaulyje.