Juanas Ramonas Jimenezas gimė 23 gruodis 1881, jau beveik 24-oji, Moguer (Huelva), ir jis yra vienas iš didžiųjų visų laikų ispanų poetų. Žinomiausias jo darbas yra Platero ir aš, kurio sėkmė jau nustelbė visa kita, ką jis parašė. Šiandien Prisimenu jo figūrą su 5 eilėraščiais anapus to mažo asilo.
Juanas Ramonas Jimenezas
Rašyti pradėjo paauglystėje o vėliau atsisakė teisės studijų, kad visiškai atsiduotų poezijai. Jis sutiko ir patrynė pečius su įtakingiausiais savo laikų rašytojais, tokiais kaip Rubén Darío, Valle-Inclán, Unamuno, broliai Machado, José Ortega ir Gasset arba Pío Baroja ir Azorín, be kitų.
Išlaikė jo jaunimas tarp Mogueris, Sevilija, Prancūzija ir Madridas, kuris leido jam solidžiai treniruotis. Jis pradėjo leisti įtaką daugiausia Bécquer ir Espronceda. Pirmosios jo knygos buvo: Nymphaeas, violetinės sielos, Rhymes, Liūdnos arijos, tolimi sodai y Pastoracinis.
„Moguer“ jis rašė Platero ir aš, kas buvo a tiesioginė sėkmė ir jis greitai buvo išverstas į 30 kalbų. Ir jau spalio mėn 1956 jie jam davė Nobelio literatūros premija.
5 eilėraščių
Nebegrįšiu
Nebegrįšiu
Nebegrįšiu. Ir naktis
šilta, ramu ir tylu,
pasaulis miegos, iki spindulių
jos vienišo mėnulio.
Mano kūno nebus
ir pro atidarytą langą
ateis vėsus vėjelis,
prašydamas mano sielos.
Nežinau, ar manęs kas nors lauks
mano ilgo dvigubo nebuvimo,
ar kas bučiuoja mano atmintį,
tarp glamonių ir ašarų.
Bet bus žvaigždžių ir gėlių
ir atsidūsta bei tikisi,
ir meilės keliais,
šakų pavėsyje.
Ir skambės tas fortepijonas
kaip šią ramią naktį,
ir nebus kam klausytis
susimąstęs, prie mano lango.
***
Kita atmosfera
Ir ant stogų
juodos vėliavos
jie nutraukė savo skrydžius
Karališkojo dangaus akivaizdoje
geltona ir žalia
įspūdingos saulės.
Aš beprotiškai rėkiau
sapnai akimis
(juodos vėliavos
ant stogų).
Nuogos moterys
jie pakėlė mėnulį.
Tarp turtingo saulėlydžio
ir stebuklingi rytai,
aštri vėtrungė,
pavertė mano sielą.
Ir ant stogų
juodos antraštės.
***
Amor
Meilė, kuo tai kvepia? Atrodo, kai myli,
kad visas pasaulis turi gandą apie pavasarį.
Sausi lapai apsisuka ir šakos su sniegu,
ir jis vis dar karštas ir jaunas, kvepiantis amžina rože.
Visur ji atveria nematomas girliandas,
visi jo pagrindai yra lyriški - skriaudos ar sielvarto -,
jo bučinio moteris įgauna magišką prasmę
kad, kaip ir takuose, nuolat atnaujinama ...
Į sielą ateina muzika iš idealių koncertų,
žodžiai apie lengvą vėjelį tarp giraičių;
dūsauti ir verkti, ir dūsauti ir verkti
jie palieka kaip romantiška sausmedžio gaiva ...
***
Manos
O tavo rankos pakrautos rožėmis! Jie yra grynesni
tavo rankos nei rožės. Ir tarp baltų paklodžių
kaip ir žvaigždžių gabalėliai,
nei auštančių drugelių sparnai, nei atviri šilkai.
Ar jie nukrito nuo mėnulio? Ar jie žaidė
dangaus pavasarį? Ar jie iš sielos?
... Jie neaiškiai puošia kitoniškas lelijas;
jie apakina tai, ką svajoja, jie atnaujina tai, ką dainuoja.
Mano kakta rami, tarsi popietės dangus,
kai tu, kaip tavo rankos, eini tarp jo debesų;
jei pabučiuoju juos, mano žandikaulis purpurinis
ji nublanksta nuo savo vandens akmens baltumo.
Tavo rankos tarp svajonių! Jie eina per balandžius
baltos ugnies, dėl mano blogų košmarų,
ir auštant jie mane atveria, nes jie yra jūsų šviesa,
minkštas sidabrinės orientacijos aiškumas.
***
Svajonė
Aukštas ir švelnus paguodos įvaizdis,
mano liūdesio jūrų aušra,
ramybė su grynumo kvapais,
Dieviškas mano ilgos dvikovos prizas!
Kaip dangaus gėlės stiebas,
tavo aukštybė buvo prarasta savo grožiu ...
Kai pasuki galvą link manęs,
Maniau, kad mane pakelia nuo šios žemės.
Dabar, skaisčioje jūsų rankų aušroje,
priglaustas prie jūsų skaidrios krūtinės,
Kaip aišku man mano kalėjimai!
Kaip sutriko mano širdis
ačiū skausmui, degančiam bučiniui
kad tu šypsodamasis sukomponuok!
Nors beveik visada leidžiame publikuoti Juano Ramóno Jimenezo eilėraščius, nebūtų buvę blogai, jei dėl pagarbos jis būtų paprašęs leidimo tai padaryti, nes poeto kūrybą saugo Intelektinės nuosavybės įstatymas.
Sveikinimas