Poetas Ida Vitale (Urugvajus, 1923) buvo programos nugalėtojas Servanteso premija, prestižiškiausi ispanų laiškai, dar kartą pristatyti Knygos dieną. Tai dar metai iš eilės, kai apdovanojimas kerta vandenyną ir patenka į labai ilgą karjerą turinčio autoriaus rankas. Pasiimu 6 jo eilėraščiai ryškiausias.
Ida Vitale
Gimęs Montevidėjas, Ida Vitale yra poetas, vertėjas, eseistas ir literatūros kritikasir yra skambučio dalis 45 karta, kur tokie rašytojai kaip Mario Benedetti, Juanas Carlosas Onetti o Idėja Vilariño. Jo poezijoje yra būdvardžiai intelektualus, bet taip pat populiarus, iš universalus ir taip pat asmeninis, ir taip skaidrus kaip giliai.
Jis yra gavęs dar keletą apdovanojimų, tokių kaip Octavio Pazo apdovanojimas, Alfonso Reyeso apdovanojimas, Reinos Sofijos apdovanojimas arba Federico García Lorca tarptautinė poezijos premija. Servantesas, be abejo, yra paskutinis tiek daug metų ir karjeros taškas. Šiuo metu jis gyvena JAV.
Tarp jo darbų, Šios atminties šviesa, Svajoja apie pastovumą, Kur skrenda chameleonas, įsivaizduojami sodai o Begalybės mažinimas.
7 eilėraščių
Nusileisti į žemę
Jūs užsidedate lietaus batus,
lietaus akys
ir galimos krušos pesimizmas,
priimk akinančią rytinę taurę,
purvas atspėja,
šaltis prieš kalkakmenio odą,
rengia priešingus planus,
apostrofas ir nusivylimas,
suponuoja eilėraščio murmėjimą
priglaudė lovoje, kaip katė.
Bet po truputį pasiduokite
Nusileisk ir įeik į mirties radaro lauką,
Kaip ir kiekvieną dieną,
natūraliai, tautologiškai.
Žodis
Laukiantys žodžiai,
pasakiška savaime,
pažadai apie galimas reikšmes,
grakštus,
antena,
piktas,
ariadnes.
Trumpa klaida
daro juos dekoratyviniais.
Jo nenusakomas tikslumas
mus ištrina.
Reunionas
Kartą miške žodžių
pasalų žodžių lietus,
garsus ar neišsakytas
žodžių suvažiavimas,
šnabždančios skanios samanos,
silpnas ūžesys, vaivorykštė oralinis
galimas nedidelis nesutarimas,
buvo už ir prieš,
taip ir ne,
padaugino medžių
su balsu kiekviename jo lape.
Niekada daugiau, būtų sakoma,
tyla.
Šis pasaulis
Aš tiesiog priimu šį apšviestą pasaulį
tiesa, nepastovus, mano.
Aš tik išaukštinu jo amžinąjį labirintą
ir saugi jo šviesa, net jei ji yra paslėpta.
Pabusti ar tarp sapnų,
jo kapo pirmame aukšte
ir tai tavo kantrybė man
tas, kuris klesti.
Jis turi kurčiųjų ratą,
galbūt,
kur aš aklai laukiu
lietus, ugnis
neprijungtas.
Kartais jos šviesa keičiasi
tai pragaras;
kartais retai
rojus.
Kažkas galbūt
pusiau atidarytos durys,
Norėdami pamatyti toliau
pažadai, paveldėjimai.
Aš gyvenu tik jame,
Tikiuosi iš jo,
ir stebuklo pakanka.
Aš jame,
Aš pasilikau,
atgimė.
Kasdieniniai įsipareigojimai
Prisimink duonos,
nepamiršk to tamsaus vaško
kad tu turi gulėti miške,
nei garnyro cinamono,
jokių kitų prieskonių nereikia.
Bėk, taisyk, plauk,
patikrinkite kiekvieną buitinę apeigą.
Skirtas druskai, medui,
į miltus, prie nenaudingo vyno,
be jokių papildomų veiksmų užeikite į tuščiosios eigos nuolydį
degantis jūsų kūno riksmas.
Per tą pačią sriegiklio adatą
vakaras po vakaro,
tarp vieno audinio ir kito,
karčiai saldus sapnas,
sutrupėjusio dangaus porcijos.
Ir tai visada rankose kamuolys
be galo blaškosi
kaip kito labirinto posūkiuose.
Bet negalvok
nebandyk,
audžia.
Tai mažai naudinga prisiminti,
ieškoti palankumo tarp mitų.
Ariadna tu be gelbėjimo
ir be žvaigždyno tavęs vainikuoti.
Būti vienam
Nelaiminga būtybė viena,
laimingas žmogus ant savęs krašto.
Kas mažiau? Ką dar kenčiate?
Kokios rožės klausiate, tiesiog užuodžiate ir rožę,
tik subtilus prisilietimas, spalva ir rožinė spalva,
be kieto erškėčio?
Quevedo mieste
Vieną dieną
jis lipa nuo ašigalio į pusiaują
tai eina žemyn
rojaus plunksnų
prie kraujo lovio, kur jis krinta
tiksliausia sąskaita
už tai, kad liko kasinėti Quevedo
aštrios neapykantos kerubas
Liuciferio dvasios
patogu paskutiniuose keturiuose žmogaus
mirties teismo pragaro šlovė.