Christina Georgina Rossetti Jis mirė tokią dieną kaip šiandien 1894 m. Londone. Tai buvo vienas iš puikūs anglų poetai, nors šlovę labiau atnešė jo brolis, taip pat poetas ir dailininkas Dante Gabriel Rossetti. Tačiau Christina taip pat išsiskyrė savo nuopelnais Viktorijos poezija ir prerafaelitų judėjimas. Tai eilėraščių pasirinkimas savo atmintyje ar jį atrasti.
Christina Rossetti – eilėraščiai
Grožis tuščias
Kol rožės raudonos
kol lelijos tokios baltos,
Ar moteris ketina išaukštinti savo bruožus
tik tam, kad suteiktų malonumą?
Ji nėra tokia miela kaip rožė
lelija yra aukštesnė ir blyškesnė,
o jei ji buvo kaip raudona ar balta
tai būtų tik vienas iš kelių.
Jeigu ji paraustų meilės vasarą
arba žiemą jis išdžiūvo,
jei ji puikuojasi savo grožiu
arba slepiasi už netikrų skaistalų,
ji rengiasi baltu arba raudonu šilku,
ir atrodo kreivai arba kaip tiesi mediena,
laikas visada laimi lenktynes
kuri slepia mus po drobule.
Tada jie rėks
Kartais atrodo, kad tai lengvas dalykas
vieną dieną norėsis dainuoti,
bet kitą dieną
mes net negalime kalbėti.
Nuoširdžiai tylėkite
kol nustoja tyla;
kitą dieną mes ir dainuosime, ir sakysime
Tylėk, skaičiuok laiką
pulti šiuo metu:
pasiruošk garsui,
mūsų galas arti.
Ar mes nemokame dainuoti ar išreikšti savęs?
Taigi tylėdami melskimės,
ir medituoti apie mūsų meilės dainą
kol laukiame.
Daina
Kai aš mirsiu, mano meile
Nedainuok man liūdnų dainų
Nesodink rožių ant mano antkapio
nei niūrių kiparisų:
Būk ant manęs žalia žolė
su lašais ir rasa sušlapink mane.
O jei nuvyti, prisimink;
O jei nuvyti, pamiršk.
Man nebereikia matyti šešėlių,
Aš nebejaučiu lietaus,
Lakštingalos nebegirdėsiu
dainuodamas savo skausmą.
Ir sapnuoti toje prieblandoje
kuri nei stingsta, nei mažėja,
Laimei, gal aš tave prisimenu
Ir galbūt aš tave pamiršiu.
Vienintelis tikrumas
Tuštybių tuštybė, sako pamokslininkas,
Visi dalykai yra tuštybė.
Negalima užpildyti akies ir ausies
Su vaizdais ir garsais.
Kaip pirmoji rasa ar kvėpavimas
Blyškus ir staigus nuo vėjo
Arba žolė nuskinta nuo kalno,
Taip ir žmogus,
Plaukiojantis tarp vilties ir baimės:
Kokie maži tavo džiaugsmai,
Kokia mažytė, kokia niūri!
Kol viskas pasibaigs
Lėtose užmaršties dulkėse.
Šiandien tokia pati kaip vakar
Rytoj vienas iš jų turi būti;
Ir nėra nieko naujo po saule;
Kol praeis senovinė laiko rasė
Sena gudobelė užaugs ant savo nuvarginto kamieno,
Ir rytas bus šaltas, ir prieblanda pilka.
Prie jūros
Kodėl jūra liūdi amžinai?
Iš dangaus ji verkia
laužti pakrantės sieną;
visos žemės upės negali jo užpildyti;
jūra vis dar geria, nepasotinama.
Tik malonės stebuklai
jie guli paslėpti netikėtoje lovoje:
anemonai, druska, aistringas
žydintys žiedlapiai; pakankamai gyvas
pūsti ir daugintis ir klestėti.
Vaizdingos sraigės su kreivėmis, taškais ar spiralėmis,
įterptos gyvos būtybės kaip Argoso akys,
visi vienodai gražūs, bet visi neprilygstami,
jie gimsta be kančios, miršta be skausmo,
ir taip jie praeina.
Atminkite
Prisimink mane, kai aš išvykau
toli, tyliosios žemės link;
kai mano ranka nebegali laikyti,
net aš, dvejodamas išeiti, vis tiek nenoriu pasilikti.
Prisimink mane, kai nebebus kasdienybės,
kur jūs man atskleidėte mūsų planuojamą ateitį:
tik primink man, tu tai gerai žinai,
kai jau per vėlu paguodoms, maldoms.
Ir net jei privalai bent akimirką mane pamiršti
kad vėliau man primintų, nesigailėk:
tamstos ir korupcijos atostogoms
man kilusių minčių likutis:
geriau pamiršk mane ir nusišypsok
kad privalai prisiminti mane su liūdesiu.
Šaltinis: „The Gothic Mirror“.