Carmen Conde: eilėraščiai

„Karmen Conde“ eilėraščių talpinimas interneto paieškos sistemose yra turtingos ir plačios raidžių visatos radimas. Ši poetė 28 m. Sausio 1978 d. Ji tapo pirmąja moterimi, įstojusia į RAE per 173 institucijos gyvavimo metus. Jos indukcija nebuvo be ginčų dėl ryšio tarp jos ir vyro su Francisco Franco režimo falangistais. Tačiau vertinti akademikus vien dėl jų politinių pažiūrų yra gana šališkai. Be to, jis yra pripažintas viena ryškiausių vadinamųjų asmenybių 27 karta.

Karmen Grafas Gimusi Kartagenoje 15 m. Rugpjūčio 1907 d., Ji buvo vaisinga rašytoja ir taip pat išsiskyrė kaip dramaturgė, prozininkas ir mokytojas. Nuo pat mažens ji buvo labai prisirišusi prie kultūros ir laiškų, todėl kai kurie specialistai mano, kad „tik“ apie 300 jos darbų kopijų paskelbimas yra nepakankamas. Kalbėdamas apie jo 100-ąjį gimtadienį, laikraštis Šalis padarė duoklės straipsnį, kuriame jo poezija apibrėžiama kaip „lyriška, gaivi, jausminga“.

Jaunimas, pirmieji darbai ir įkvėpimas

Manoma, kad pagrindinė jo įtaka buvo Nobelio premijos laureatas Juanas Ramónas Jiménezas. Panašiai, susirašinėjant beveik septynis dešimtmečius su poete Ernestina de Champourcín, akivaizdus jo susižavėjimas tokiais autoriais kaip Gabrielis Miró, Santa Teresa ir Fray Luis de Leonas.

Pirmasis darbas buvo 1923 m. Kaip kambario padėjėjas „Sociedad Española de Construcción Naval Bazán“.. Po metų ji tapo spaudos dalininke. Mokėsi dėstymo Normalioje Mursijos mokykloje, ten susipažino su poetu Antonio Oliveriu, su kuriuo formalizavo santykius 1927 m.

Tuo laikotarpiu jis taip pat išleido savo pirmąsias eilėraščių knygas: Pažaboti (1929) kurio prozos tema yra šviesos kupina Viduržemio jūros aplinka; Y Džiaukis (1934), parašyta nėštumo metu, kur ji rodo didesnį gylį atspindėti egzistencines temas.

Deja, jų vienintelė dukra buvo negyva 1933 m. Tragedija pažymėjo jo kūrybą, kol jis susitiko su Amanda Junqueras, su kuria užmiršo meilę, įkvėpusią keletą jausmingiausių jo darbų, apipintų erotika ir metaforomis, susijusiomis su tamsa ir šešėliais (užsimenama apie draudžiamus), pvz. Troškimas malonės (1945), y Moteris be Edeno (1947), be kita ko.

Pokaris ir literatūrinė branda

Po Ispanijos pilietinio karo (1936–1939) grafas ir vyras buvo Kartagenos populiaraus universiteto steigėjai ir iš Madrido universiteto Rubén Darío savaitinio archyvo. Praėjo sunkūs laikai, nes dėl pirminio Oliverio laikymosi Respublikoje pora buvo priversta ilgą laiką likti atskirai.

Vėlesniais metais Carmen Conde dirbo ispanų literatūros profesore Europos studijų institute ir Valensijos universitete (Alikantėje). Tai taip pat laikas, pasižymintis jo kompoziciniu universalumu, akivaizdžiu tokiuose eilėraščiuose kaip „Niekieno žemėje« (1960) vyrauja vienatvės ir įdarbinimo jausmas.

taip pat jo darbas Šioje amžinybės pusėje (1970), deklaruoja savo maištingą poziciją socialinės neteisybės akivaizdoje. Į Korozija (1975), apmąsto gyvenimą, mirtį ir skausmą (įtakos turėjo jos kelionė į Niujorką ir vyro mirtis). Atnaujinamos temos Laikas yra lėta gaisrų upė (1978), y Tamsi kūno naktis.

Naujausi Carmen Conde eilėraščiai ir palikimas

Tarp žymiausių apdovanojimų, teikiamų Carmen Conde, yra Elisenda Montcada premija (1953) už Tamsios šaknys, Nacionalinė poezijos premija (1967) ir Sevilijos Athenaeum premija (1980) su Aš esu mama. 1978 m. Ji padarė istoriją, būdama pirmoji moteris, įtraukta į Karališkąją ispanų kalbos akademiją.

Conde taip pat bendradarbiavo „La Estafeta Literaria“ ir RNE slapyvardžiu „Florentina del Mar“. Taip pat Ispanijos televizija pritaikė savo kūrinius mažiems ekranams Rambla y Jerba augo stora.

1980-ojo dešimtmečio pradžioje rašytojui pasireiškė pirmieji Alzheimerio ligos simptomai. Tačiau liga nesutrukdė išleisti naujausią eilėraščių rinkinį, Gražios dienos Kinijoje (1987), kur jis apsižvalgęs žavisi Azijos milžino kultūra. Jis mirė 8 m. Sausio 1996 d. Majadahondoje, būdamas 88 metų.

Jo kūrybos bruožai ir keletas reprezentatyviausių eilėraščių

Lyrinis savęs naudojimas Carmen Conde eilėraščiuose yra netikslus ir kartais abstraktus. Lygiai taip pat veikėjų lytis juos slepia, kad apeitų moralinius priesakus, pasitelkiant sielą ir vartojant neapibrėžtus įvardžius.

Rašytojas mylimąjį beveik visada tapatina su peizažu. Kūno elementai yra dažni, atsispindi gamtos humanizavime. Uždrausto noras ir tyla yra įprasti metaforomis apie naktį ir nežinomą tuštumą.

Jo poezija yra laisva, trūksta rimų, bet ne tokia ritmiška. Jo kalba yra natūrali ir rodo gilų kalbos mokėjimą su giliomis metaforomis, kurios įtraukia skaitytojus ir kviečia juos skaityti ir perskaityti kiekvieną eilėraštį po eilutes. Carmen Conde eilėraščiai dėl savo gylio ir turinio turėtų būti įtraukti į geriausios poezijos knygos istorijoje.

Carmen Conde eilėraščiai

Carmen Conde poezija yra universali, tarptautinė poezijos diena, kovo 21 d. jo eilėraščiai skaitomi daugelyje pasaulio vietų. Žemiau galite pamatyti penkis reprezentatyviausius eilėraščius didžiulėje lyrinėje Carmen Conde kompozicijoje.

„Meilužis“

«Tai tarsi juokas varpo viduje:

be oro, nei girdi, nei žinai, ką užuodi.
Gestu jūs praleidžiate savo kūno naktį
ir aš tave padarysiu skaidrus: aš esu tu visam gyvenimui.

Tavo akys nesibaigia; kiti yra akli.
Jie prie manęs neprisijungia, niekas nežino, kad tai tavo
tai mirtinas nebuvimas, kuris užmiega mano burnoje
kai balsas verkia dykumose.

Konkurso laurai dygsta ant kitų kaktos,
ir meilė guodžiasi, pralenkdama sielą.
Viskas yra lengva ir silpna ten, kur gimsta vaikai,
o žemė žiedų, o žiede dangus.

Tik tu ir aš (moteris fone
stiklo, kuris yra karštas varpas),
mes svarstome tą gyvenimą ..., gyvenimą
tai gali būti meilė, kai meilė svaigina;
tai, be abejo, yra kančia, kai žmogus yra laimingas;
tai tikrai šviesa, nes mes turime akis.

Bet juokis, dainuok, drebėk laisvai
norėti ir būti kur kas daugiau nei gyvenimas ...?
Ne. Aš žinau. Viskas yra kažkas, ką aš žinojau
ir todėl jums lieku pasaulyje ».

"Prieš jus"

«Kadangi esate tas pats, esate kitoks

ir toli nuo visų, kurie atrodo

ta šviesos rožė, kurią visada pili

nuo tavo dangaus iki jūros, lauko, kurį myliu.

Savo srities, meilės niekada neišpažįstu;

kuklios ir kuklios meilės,

kaip senovės mergelė, kuri ištveria

mano kūne šalia tavo amžino.

Aš tave pamilau, pasakiau

tavo žodžiai apie jūrą ir palmes;

jūsų drobės malūnai, kuriuos sutvirtinate

Jie taip ilgai malšina mano troškulį.

Aš palieku save tavo jūroje, palieku save tavo

Kaip duoti sau, turi tai padaryti, kad būtum tu

Jei užmerksiu akis, tai liks

padarė būtybę ir balsą: nuskendo gyvas.

Ar aš atėjau ir išėjau; Rytoj manęs nebus

ir aš ateisiu kaip šiandien ...? Koks dar padaras

grįš už jus, pasilikti

ar pabėgti savo šviesoje link niekada? ».

Statula Carmen Conde garbei.

„Rasti“

«Nuoga ir prisirišusi prie savo nuogumo.

Mano krūtys mėgsta ką tik nupjautą ledą

plokščiame krūtinės vandenyje.

Mano pečiai pasklido po tavo pečiais.

O tu, plūduriuoji mano nuogume.

Pakelsiu rankas ir sulaikysiu tavo orą.

Galite nusileisti mano svajone

nes dangus ilsėsis man ant kaktos.

Tavo upių intakai bus mano upės.

Mes plauksime kartu, jūs būsite mano burė,

ir vesiu tave per paslėptas jūras.

Koks aukščiausias geografijų efuzija!

Tavo rankos man ant rankų.

Tavo akys, mano medžio paukščiai,

mano galvos žolėje ».

"Domenas"

«Man reikia turėti švelnią sielą

kaip liūdnas žvėris dominavo,

prašau jį su smaigaliais sklandumą

jos apakintos odos švelnumas.

Būtina ją prisijaukinti, kad jos karščiavimas

Nė minutę nesudrebėjau kraujyje.

Tegul ją užlieja naftos gaisrai

storesnis iš siaubo ir kad jis priešinasi.

O mano švelni ir prislopinta siela,

mielas žvėris, uždarantis save mano kūne!

Žaibas, riksmas, sustingimas ir net žmonės

ragindamas ją išeiti. Ir ji, tamsi.

Prašau tavęs, meile, leisti man

baigti mano įkalintą tigrą.

Norėdami suteikti jums (ir išvaduoti mane nuo šio įniršio),

nestiprus, neblėstantis kvapas “.

"Visata turi akis"

„Jie žiūri į mus;

jie mato mus, mato mus, žiūri į mus

kelios nematomos akys, kurias žinome seniai,

iš visų pasaulio kampelių. Mes juos jaučiame

fiksuoti, judantys, vergai ir pavergėjai.

Ir kartais jie mus uždusina.

Norėtume rėkti, rėkiame, kai nagai

Iš nesibaigiančių apžvalgos taškų jus vargina ir vargina.

Jie vykdo savo misiją žiūrėti į mus ir mes matome vienas kitą;

bet mes norėtume įsikišti pirštus tarp jos vokų.

Kad jie pamatytų,

kad galėtume pamatyti akis į akį,

blakstienos nuo blakstienų, atimdamos kvapą

tankus rūpesčių, baimių ir nerimo,

absoliuti vizija, kurios siekiame visi.

Ak, jei jus nustebintume, betonai,

sutampantis ant skysčio veidrodžio paviršiaus!

Jie žiūrės į mus amžinai

mes žinome.

Mes eisime kartu, nerasdami savęs kaip mirtingieji

aplink tą patį padarą nepažeistą

kad atmeta jo sukurtas akis.

Kodėl, jei mes to nepamatysime, net jei tai apakina mus,

padarė tos ir šios nesuskaičiuojamos akys? ».

"Meilė"

„Siūlo.

Prieik arčiau.

Aš laukiu tavęs šalia nakties.

Plauk mane.

Gilūs ir šalti šaltiniai

jie gerbia mano srovę.

Pažvelk, kokie gryni mano tvenkiniai.

Koks mano džiaugsmo džiaugsmas! ».