Saro krante

Saro krante Tai buvo paskutinė galisų poetės ir romanistės Rosalía de Castro knyga. Išleista 1884 m., Pasirodė esanti gana nesuprastas eilėraščių rinkinys dėl netradicinio matuoklio, toli nuo tradicinio poetinio stiliaus. Tai paprasta lyriška kompozicija, turinti romantizmo ir modernizmo savybių panašiomis proporcijomis.

Be to, beviltiškumo prisotinta šventykla (kur net religija nesuteikia dvasinio komforto) atspindi sunkias autorės pastaraisiais metais patirtas aplinkybes. Nepaisant aiškių romano bruožų, to meto literatūros kritika ignoravo šį darbą. Tačiau šiuo metu daugelis istorikų jį laiko maksimalia XIX amžiaus ispanų poezijos opera.

Apie autorę Rosalía de Castro

Pakrikštyta vardu María Rosalía Rita Expósito, ji gimė Santiago de Composteloje (Ispanija) 24 m. Vasario 1837 d. Nors dauguma jos publikacijų buvo prozos, Castro įėjo į istoriją kartu su Gustavo Adolfo Bécquer - kaip vienu iš šiuolaikinės ispanų poezijos pirmtakų.. Ši konotacija kyla iš trijų simbolinių kūrinių:

• Galisų dainos (1863).
• Fucks Novas (1880).
• Saro krante (1884).

Nors keli jo raštai pasirodė ispanų kalba, Rozalija Tai viena iš aktualiausių plunksnų galisų gimtąja kalba. Nenuostabu, kad ji (kartu su tokiais asmenimis kaip Eduardo Pondalas ir Curro Enríquezas) yra laikoma labai svarbia Galisų Rexurdimento. Deja, poetės kūryba nebuvo tinkamai įvertinta iki pat jos mirties.

Jo literatūrinės kūrybos tendencijos ir kontekstas

Rosalía de Castro kūryboje galima išskirti dvi daugiau ar mažiau apibrėžtas kūrybines sroves. Pirmas, Lengva atpažinti introspektyvų, subjektyvų, dvasingą poetą, labai jautrų žmogaus prigimčiai. Taigi šiame aspekte rašytojas sugebėjo išsakyti visuotinės reikšmės frazes ir idėjas.

Be to, Autorė tapo jos nukentėjusios žemės atstove spaudai ir visų galisų poete. Tuo metu, kai galisų kalba buvo visiškai diskredituota, priskirta vulgarioms tarmėms ir neturinti rašytinės tradicijos. Taigi sukurdami daugelį jo eilėraščiai galisų kalboje Rosalía pademonstravo savo galantiškumą, o kritikams tapo didžiuliu nemalonumu.

Legacy

Rosalía de Castro figūra pradėta atpažinti 1890-aisiais, kai kurių 98-osios kartos narių dėka. Azorín ir Miguel de Unamuno buvo du didžiausi jos šalininkai ir, kiek mažiau, Antonio Machado ir Juanas Ramónas Jiménezas. Tiesą sakant, pastaroji jį kvalifikuoja kaip ispanų modernizmo pirmtaką.

Vėliau leidinio šimtmečio proga Galisų dainos, Karališkoji Galisijos akademija nustatė, kad kiekvienų metų gegužės 17 d Galisų literatūros diena. Bet autorius iš Santjago buvo patvirtintas ne tik Galicijoje. Na, jis gavo įvairių duoklių kituose Ispanijos regionuose ir tokiose šalyse kaip Rusija, Argentina, Urugvajus ir Venesuela.

Analizė Saro krante

Pasak Alonso Montero, Saro krante tai „apleistumo traktatas“, kuris gilinasi į tamsiausias sielos sritis. Pavadinimas nurodo Sar upės krantus einant per Padroną. Ten, laukdama Charono, autorė susitaikė su neišvengiama mirtimi nuo vėžio. Tai pagaliau įvyko praėjus metams po tomo paskelbimo.

Tačiau istorikų nuomonės dėl poezijos datos nėra. Todėl nėra visiškai tikslu nurodyti, kad liga buvo pagrindinis jo eilėraščių motyvas. Bet kuriuo atveju, aktualiausias tūrio aspektas yra jo stilistinis paprastumas. Taip pat novatorišką versiją, apibrėžtą muzikalumo pilnomis nuoskaudomis.

struktūra

Saro krante Tai visiškai ispanų kalba parašytas tomas, sudarytas iš 53 eilėraščių, apimančių 177 puslapius. Kiekvienoje iš jų Rosalía de Castro išreiškia skirtingą nuotaiką, be to, vyrauja pesimizmo tonas. Šis jausmas labai ryškus skyriuose, kur poetas labai aštriomis frazėmis gilinasi į tam tikrus prisiminimus.

Tematika

Galisų autorius nedvejodamas sukelia prisiminimus kartu su nuojautomis toje pačioje strofoje, visada norėdamas nustatyti papildomą nuotaikos ritmą. Tai apčiuopiama eilėraščio „Lapai dreba, o mano siela dreba“ posmu:

„Tai šiandien, rytoj, anksčiau ir dabar,

Visada tas pats

Vyrai ir vaisiai, augalai ir gėlės,

Jie ateina ir išeina, gimsta ir miršta “.

Rosalía de Castro taip pat laiko meilę ir aistrą kaip paskatą vėliau gailėtis. Dėl šios priežasties, dauguma istorikų savo darbus kuria per laikotarpį, vadinamą vėlyvuoju romantizmu. Panašiai ir kituose eilėraščiuose kalbama apie rūpesčius dėl niūrios ateities, kaip matyti iš šios eilėraščio „Meilės troškulys paliko ir paliko“ posmo:

„Jaučiasi vasaros pabaiga

Ligoniai beviltiški,

- Aš mirsiu rudenį!

Ji galvojo tarp melancholiško ir laimingo

Ir pajusiu, kaip jis apvirs mano kapą

Lapai taip pat negyvi “.

Giliausias pesimizmas

Keletas frazių gali būti tokios galingos kaip „mirusi viltis“. Na, tai yra tam tikras paskutinis posakio „viltis yra paskutinis dalykas, kurį reikia prarasti“ taškas. Tačiau „negyva viltis“ yra tikrai žema vieta žmogaus dvasioje, tai visos iliuzijos pabaiga. Ypač jei autorius parodo, kad vienintelis tikras palengvėjimas bus pasiektas mirus.

Amžino poilsio komfortas

Ji nesuvokia mirties kaip neigiamo įvykio, priešingai, ji išreiškia save apie jo mirtį vilties šviesa, kurią atnaujina laukiama amžinojo poilsio ramybė. Iš tiesų, Viduryje atsistatydinimo poetė reiškia, kad, nepaisant kančių, ji mėgavosi savo gyvenimu ir ji pasirengusi susitikti su Dievu.

Dėl šios priežasties tomo uždarymas negalėjo būti kitas nei eilėraštis „Jaučiu tik abejones ir siaubą“:

„Jaučiu tik abejones ir siaubą,

Dieviškasis Kristus, jei aš nusisuksiu nuo Tavęs;

Bet eidamas prie kryžiaus, aš atsisuku akis,

Aš atsistatydinu, kad galėčiau tęsti savo išbandymą.

Ir kelia nerimą keliantį žvilgsnį į dangų

Aš ieškau jūsų Tėvo didžiulėje erdvėje,

Kaip audros pilotas siekia

Švyturys, vedantis į uostą, šviesa “.