Algernonas Charlesas Swinburne'as buvo anglų poetas, gimęs a balandžio 5 d. 1837 m. en Londonas. Jo figūrą galbūt nustelbė kiti labiau apakinantys vardai iš epochos, kuri turėjo juos kastuvais, tačiau jis taip pat buvo pripažintas visame pasaulyje. Jo kūryba, linkusi į tokias temas kaip savižudybė, homoseksualumas, sadomazochizmas ir antireliginiai jausmaiTuo metu tai akivaizdžiai buvo labai prieštaringa. Šiandien iš čia Noriu tai prisiminti išryškindamas kai kurias jo eiles.
Algernonas Charlesas Swinburne'as
Swinburne, kilęs iš aristokratiškos šeimos, įsikūrusios Vaito sala, Prancūzų ir italų kalbų jis išmoko dėka motinos ir senelio iš tėvo pusės. Jis taip pat gavo griežtą religinį išsilavinimą, kuris tęsėsi jo jaunystėje. Dalyvavo prestižinėje Etono koledžas taip pat mokėsi Oksfordo universitetas. Buvo taip pat Ikirafelitų brolija ir puikus Viktoro Hugo gerbėjas, kuriam jis paskyrė vieną savo esė.
Raupsuotasis, „Atalanta“ Calydone, Eilėraščiai ir baladės, Dainos prieš aušrą, Šekspyro laikas y Marija Estuardo. Pavyzdžiui, istorinėje kūrinių apie škotų karalienę Mariją trilogijoje vertinama, kad jos herojės yra seksualinių manijų grobis, vertas vieno iš pagrindinių mokytojų - markizo de Sade'o. Ir jo erotinis romanas Lesbija Brandon liko nepublikuotas iki 1952 m. Arba tai Pasifai, kuris nebuvo išleistas poeto gyvenimo metu.
Taip pat rašė kritiniai tyrimai apie Viljamą Šekspyras ir esė apie daugelį autorių, pavyzdžiui, Charlesą Dickens ir seserys Brontė.
Jo priklausomybė nuo alkoholis paskatino jį kęsti rimtas sveikatos problemas, kurios privertė persikelti į namą Pakistano pakraštyje Londonas. Ten jis norėjo pabandyti gyventi sveiką ir ramų gyvenimą. Jis mirė 10 m. Balandžio 1909 d.
Eilėraščiai
Liūdesys
Liūdesys, sparnuota būtybė, kad keliauji po pasaulį,
Čia ir ten, laikui bėgant, prašydami poilsio,
Jei poilsis galbūt yra laimė, kurios reikalauja liūdesys.
Jums prie širdies slypi mintis
Gilus geidulingos šilumos liūdesys,
Sausa žolė kylančioje upėje,
Raudona ašara, einanti per upelį.
Širdis, kurios perpjauna grandines
Vakarykštis ryšys bus rytojaus užmarštis,
Visi dalykai šiame pasaulyje praeis
bet niekada liūdesio.
Meilė ir svajonė
Pamačiau, kaip meilė pasirėmė ant liūdnos lovos,
blyškūs kaip tamsiausios lelijos vaisiai ir lapai,
plikas, apnuogintas ir niūrus, pliku kaklu, paruoštas įkandimui,
per balta skaistalams ir per karšta, kad būtų nepriekaištinga,
bet puikios spalvos, baltos ir raudonos nėra.
Jos lūpos švelniai prasiskyrė ir tarė
-vienu žodžiu- malonumas. Ir visas jo veidas buvo medus mano burnai,
ir visas jo kūnas buvo maistas mano akims;
Jo ilgos, erdvios rankos ir karštesnės už ugnį rankos
jos galūnės pulsuoja, pietinių plaukų kvapas,
jos lengvos ir blizgančios kojos, elastingos ir dosnios šlaunys
o ryškūs dangteliai suteikė noro mano sielai.
Prieš saulėlydį
Prieblandos meilė danguje mažėja
Kol naktis nenusileido ant žemės
Kol baimė nejaučia geležies nuo šalčio,
Meilės prieblanda išblėsta į dangų.
Kai nepasotinama širdis šnibžda tarp dejonių
„Arba per daug, ar per mažai“,
ir lūpos vėluoja susilaikyti,
Minkštas, ant kiekvieno meilužio kaklo,
meilės rankos laiko savo slaptą vairą;
ir kol mes jame ieškome konkretaus ženklo,
Prieblandos šviesa drasko dangų.
Liūtė ir lyra
Gilus troškimas, įsiskverbiantis į širdį ir dvasios šaknį,
Savo nenorą balsą jis randa ilgėjančiose eilutėse, kaip degančios žarijos;
Atsižvelgdamas į jo ištaigingą balsą, kai muzika bergždžiai siekia a
Gilus noras.
Ašarojimas, kol dega rožės aistra, kurios žiedlapiai kvėpuoja,
Stiprus, kai auga vaisių trokštantys pumpurai,
Neištarta paslaptis skamba alinantis gilų jo toną.
Priėmimas, kurį turi švelni meilės liutna, nusileidžia;
Liros triumfo palpitacija nusileidžia:
Vis tiek siela jaučiasi deganti, liepsna išlaisvinta, nors ir tyli
Savo giliu troškimu.