José Calvo Poyato. Pokalbis su „La travesía final“ autoriumi

Jose Calvo Poyato turi ilgą karjerą kaip populiarių istorinių kūrinių rašytojas ir kaip romanistas, kurio pavadinimuose yra Karaliaus burtas, Konjuracija Madride, Juodoji Biblija, „Drakono ledi“ o Hipatijos sapnas, tarp kitų. Labai ačiū už sugaištą laiką interviu kur jis mums pasakoja apie savo naujausią romaną, Paskutinė kelionėir daugiau temų.

José Calvo Poyato - interviu

• ACTUALIDAD LITERATURA: Ką tik išleidote naują romaną rinkoje, Paskutinė kelionė. Ką joje mums sakote? 

Paskutinė kelionė tam tikra prasme yra a begalinio kelio tęsinys, kuriame jis buvo skaičiuojamas pirmasis pasaulio ratas - Juanas Sebastiánas Elcano. Dabar, ispanų jūreivis, gimęs Getarijoje, tampa romano, kuriame pasakojama, kas jam nutikoPirmą kartą apvažiavęs pasaulį, nes Elcano dingsta iš istorijos vadovų ir personažas atrodo pakankamai svarbus, kad žinotume, kas jam nutiko. Pridėkite tai, kad tie metai po pirmojo rato buvo kupini puikių įvykių mūsų istorijoje. 

• AL: Ar galite grįžti į atmintį apie pirmą perskaitytą knygą? Ir pirmoji jūsų parašyta istorija?

Pirmoji knyga, kurią perskaičiau, buvo kryžiaus žygių istorija. Tai buvo viena iš „Editorial Bruguera“ knygų, kuriose tekstas buvo derinamas su komiksu. Pirmiausia buvo perskaitytas komiksas. Kartais tiesiog komiksas. Mes buvome septynerių ar aštuonerių metų vaikai. Manau, kad jie man tai davė, kai dariau pirmąją komuniją, man dar nebuvo septynerių metų.

Pirmoji istorija, kurią parašiau knyga tapo istoriniu tyrimu apie XVII amžiaus krizę mano mieste: XVII amžiaus krizė „Villa de Cabra“. Jis laimėjo apdovanojimą ir todėl buvo paskelbtas. Jau praėjo keli metai.

• AL: Kokia buvo pirmoji knyga, kuri jus ištiko ir kodėl?

Atsimenu, jie mane, paauglę, sužavėjo, Martín Vigil knygasKaip Gyvenimas susitinka. Taip pat ir iš Maxence Van der Meersch, kaip Kūnai ir sielos! Kaip istorikas, prisimenu, kad vieną vasarą perskaičiau visus Nacionaliniai epizodai iš Galdóso. Buvau sužavėta. Manau, kad tas skaitymas lemiamos įtakos kad Aš galų gale buvau istorikas ir Aš buvau aistringas istoriniam romanui. Tuo metu man nė į galvą neatėjo mintis, kad vieną dieną aš būsiu tas, kuris juos parašysiu. 

• AL: Kas yra jūsų mėgstamiausias rašytojas? Galite pasirinkti daugiau nei vieną ir iš visų epochų.

Aš jau minėjau, ką manė Don Benito Pérezas Galdósas. Aš tai aistringai quevedo ir didžiųjų XIX amžiaus romanistų kaip Honoré Balzac arba Victor Hugo. Tarp dabartinių rašytojų mano favoritai yra Jose Luisas Corralas, tikras istorinio romano meistras. Bandymai Juanas Eslava Galánas ir Dono Antonio Domínguezo Ortizo darbai apie Habsburgų Ispaniją ir XVIII a.

• AL: Su kokiu knygos veikėju norėtumėte susipažinti ir sukurti?

Ponia Bovary. Man atrodo, kad jis yra vienas geriausių visų laikų literatūros personažų. Nepalikta Lozorius, pagrindinis veikėjas „Lazarillo de Tormes“, arba Sanča Pansa. Abi man atrodo puikios dėl savo nuorodų ir gyvenimo įvykių. 

• AL: Ar yra kokių nors ypatingų įpročių rašant ar skaitant?

Paprastai izoliuojuosi gana gerai, leidžiantis man rašyti tose vietose, kur yra kitų žmonių, kurie kalbasi. Todėl dažnai rašau virtuvėje iš mano namo, šeimos susibūrimo centras. Kai darau galutinį teksto pataisymą, kad pristatyčiau jį į spaudą, paprastai izoliuojuosi ir skaitau be trukdžių. Kartais aš rašau Rašymas yra paskutinis rašymo proceso etapas. daugelį savaičių ir gali atsirasti disbalansas, ritmo pokyčiai, kuriuos būtina ištaisyti. Taigi man labiau patinka būti vienai ir izoliuotai.  

• AL: O jūsų pageidaujama vieta ir laikas tai padaryti?

Kaip jau minėjau, galiu tai padaryti bet kur ir dabar Neturiu mėgstamų akimirkų. Buvo atvejų, kai jis mieliau rašydavo naktį. Bet laikui bėgant aš tai padariau turėtų būti parašyta, kai vienas yra patogus, laisvas. Kartais reikalaujama rašyti Rašymo prasme - ir idėjos neteka. Tomis akimirkomis geriau tai palikti. Yra atvejų, kai, priešingai, viskas ateina lengvai ir jūs turite tuo pasinaudoti.

• AL: kiti žanrai, kurie jums patinka?

Be istorinių romanų, daug skaičiau istorinė esė; aš juk istorikas. Aš taip pat skaičiau juodas romanasabu klasikiniai Dashiell tipo Hammettas arba „Vázquez Montalbán“ kaip dabartinis kriminalinis romanas. Daugelis skaitytojų teigia, kad mano romanuose visada yra juodas siužetas, kuris nėra tinkamai istorinis, bet yra tikėtinas ir todėl puikiai tinka istorinei romano sistemai. 

• AL: Ką dabar skaitote? Ir rašymas?

Baigiau Begalybė nendrėjepateikė Irene Vallejo. Aš skaitau Šviesos ginklai, iš Sanchezas AdalidasIr Pamiršta karalienėpateikė José Luisas Corralas. Jūsų laukia Carlos III biografija. Aš ieškau informacijos apie mažai žinomus Ispanijos XVIII amžiaus jo antrosios pusės aspektus. 

• AL: Kaip manote, ar leidybos sritis yra tiek autorių, kiek jų yra ar norite publikuoti?

Gal taip ir yra pastaraisiais metais yra sudėtingesnė. Krizė, prasidėjusi 2008 m., Labai paveikė knygų pasaulį. Labai geri rašytojai liko be leidėjo. Buvo labai sunku. Šiuo metu jų yra daug rašytojų, turinčių leidybos iliuziją, tačiau galimybės yra ribotos. Yra galimybė skelbti darbalaukį, tačiau tokiu atveju platinimas nepavyksta, o tai yra būtina. Gaila, kad daugelis labai gerų ir gerai pasakotų istorijų nemato šviesos arba mato ją labai ribotai.

• AL: Ar krizės momentas, kurį išgyvename, jums yra sunkus, ar galėsite išsaugoti ką nors pozityvaus būsimiems romanams?

Mūsų išgyvenama epideminė krizė yra labai sunku. Ne tik mirusiajam ir ligoniui, kuriam sunku pasveikti. Taip pat dėl ​​to, ką reiškia uždarymas, apribojimai, nejudrumas ar labai santykinis mobilumas. Tai mūsų visuomenės nesitikėjo. Šios epidemijos paveikė kitas planetos dalis, tačiau Europoje tai nebuvo problema.

Man asmeniškai tai buvo pakenčiama. Aš gyvenu miesto name   —Visos prabangos tokiomis aplinkybėmis - y rašytojo profesija yra labai vieniša, nors kartais ir rašau, viduryje šeimos susibūrimo. Manau, kad iš to, kas vyksta, galime padaryti išvadas, nes esame labiau pažeidžiami, nei manėme, kad llabai rekomenduojama nuolankumas ar ta kantrybė visuomenėje, kurioje vyrauja greitis ir betarpiškumas, patogu išmokti ją ugdyti.