Paskutinis vokiečių romantikų poetas Heinrichas Heine'as. 6 eilėraščiai

Heinrich Heine Jis mirė Paryžiuje tokią dieną, kaip šiandien, 1856 m., Ir buvo vienas žymiausių savo laiko vokiečių poetų ir eseistų. Yra manančiųjų kartu su Gėtės, aukščiausias vokiečių lyrikos atstovas. Šiandien jo atmintyje yra 6 jo eilėraščių rinkinys.

Heinrich Heine

Jis gimė Diuseldorfas 1797 m. Išleido savo pirmąją knygą 1822 m Eilėraščiai. Baigęs teisininko laipsnį, jis nusprendė visiškai atsiduoti rašymui. Jo kūryba yra puiki įtakos kad filosofas Wilhemas F. Hegelis ir jis taip pat draugavo Karl Marx. Nuo to laiko filosofiškiausias laikas yra vienas garsiausių jo darbų, Dainų knyga.

Vėliau, 1827 m., Jis išvyko į Anglija ir Italija ir galų gale apsigyveno Paryžius 1831 m. Ten jis parašė satyrinius eilėraščius, Vokietija, žiemos pasaka y Baladės Po mirties, jau 1851 m., jo Naujausi eilėraščiai. Tai yra mano pasirinkimas iš jų 6.

6 eilėraščių

Sužeistas riteris

Sužeistas riteris
Esu girdėjęs daug istorijų;
nė vienas, kaip šis, nėra žiaurus:
gerai gimęs džentelmenas
jis yra įsimylėjęs sunkiai sužeistas,
o jo panelė jam neištikima.
Neištikimiems ir išdavikams
kurį kvailys dievina
turėtų menkinti;
koks liūdnai pagarsėjęs silpnumas
savo skausmo žvilgsnį.
Norėčiau perkelti skundą
taip šaukdamas turnyrą:
«Aš myliu gražią mergelę;
kas randa joje kaltę,
išeik ir užsidaryk prieš mane ».
Gal visi užsičiauptų;
bet ne jo diskomfortas:
ir pagaliau jų ginklai būtų
ką įskaudinti, jei jie norėjo kovoti,
jo vargana širdis.

Diana

Mušti būgną be baimės,
Ir apkabina barmeną:
Čia yra visas mokslas;
Šis, iš geriausios knygos,
Tai tikroji prasmė.
Tas tavo būgno triukšmas
Pabuskite miegančiame pasaulyje:
Jis žaidžia su užsidegimu diana.
Pirmyn, visada tiesiai!
Tai suverenas mokslas.
Hegelio yra gilus
Išbaigtas jausmas;
Aš tai išmokau ir tai įrodyta:
Aš esu pasaulio berniukas,
Ir bakstelėtas būgnas.

Jie mylėjo vienas kitą su siautulinga aistra

Jie mylėjo vienas kitą su siautulinga aistra;
ji buvo kekše; jis vagis;
kai jis sugalvojo netinkamą darbą,
ji gulėjo ant lovos ir juokėsi.

Dieną praleidau streikuodamas ir be noro,
ir naktis galanto glėbyje;
kai policija jį išsivežė,
iš balkono ji pažvelgė į jį ir nusijuokė.

Jis iš kalėjimo pasiuntė jį pasakyti
kad negalėčiau gyventi be jo meilės;
į vieną, o į kitą pusę ji pajudėjo
smalsi galva ir juokiasi.

Šešerių jie jį pakabino; skambant
septintą valandą jie paėmė jį laidoti;
kai tą pačią dieną smogė aštuoni,
ji prisigėrė ir nusijuokė.

Svajonės

Kažkada svajojau apie degančias meiles
gražiomis kilpomis, mirtomis ir reseda
mielos lūpos ir kartūs žodžiai
liūdnos dainų melodijos.
Išsibarsčiusi ir inertiška seniai yra mano svajonė
išsisklaidęs jau yra pats brangiausias sapne
manyje liko tik tai, kas kada
su nenumaldomu užsidegimu supyliau švelnius rimus.
Ar tu likai, našlaitės daina?
Vis tiek dingti ir ieškoti svajonės, kurios jau seniai praradau
ir jei randi, pasisveikink su manimi.
Aš siunčiu nepastovų smūgį į nepastovų šešėlį.

Uždėk man krūtinę, mergaite, padėk ranką

Uždėk man krūtinę, mergaite, padėk ranką.
Ar nejaučiate niūrio neramumo viduje?
Ar tai mano sieloje nešu meistrą
kad eina įkalti mano karsto.

Dirbkite nenuilstamai visą dieną;
o naktį jis dirba be perstojo;
kad tu greitai baigsi, mokytojau, mano siela ilgisi,
ir leido ramiai pailsėti.

Ak, ponia Fortuna! Nenaudingai
rodai save niekinančią. Tavo malonės
Užkariausiu su drąsiąja dvasia
kaip ir visi drąsūs kovotojai.
Kovotoje kovoje tu prisijaukinsi;
Aš jau suklastojau jungą, prie kurio būsite jungas;
bet kai pamatai nuginkluotus mano augalus,
Širdyje jaučiu mirtiną žaizdą.
Raudonas kraujas trykšta ilga upe
ir saldus gyvybiškai svarbus kvėpavimas ...
ir kai triumfas, kurio ilgėjausi, jau yra mano,
atiduoti savo jėgas ir mirti jaučiuosi.