Geriausi ir žinomiausi Edgaro Allano Po eilėraščiai

Edgaro Allano Poe eilėraščiai

Jei jums patinka poezija, tikrai žinote Edgaro Allano Poe eilėraščius. Jis yra vienas iš labiausiai studijuojamų ir skaitomų autorių, nepaisant amžiaus.

Taigi šį kartą Norėjome sudaryti geriausių Edgaro Alano Po eilėraščių rinkinį. Ar norite pažvelgti ir sužinoti, ar sutinkame su jumis, ar atrasime jums naują autorių?

Kas buvo Edgaras Allanas Poe

Edgaras Allanas Poe buvo rašytojas, poetas, žurnalistas ir kritikas. Jis gimė Bostone (JAV) 1809 m. ir mirė Baltimorėje 1849 m. Jis pripažintas vienu geriausių apsakymų, gotikinių romanų ir siaubo autorių, tačiau iš tikrųjų rašė įvairiais žanrais.

Jo gyvenimas nebuvo labai malonus, juolab kad dar būdamas vaikas turėjo išgyventi tėvų mirtį. Turtinga Ričmondo pora jį priėmė, bet neįformino jo įvaikinimo. Jis įstojo į Virdžinijos universitetą, bet įstojo tik metus, po to įstojo į armiją (ilgai neužsibuvo).

El Pirmoji Edgaro Allano Poe knyga buvo eilėraščių knyga pavadinimu Tamerlane ir kiti eilėraščiai., kurį paskelbė 1827 m.

Kadangi jam reikėjo pinigų, jis nusprendė rašyti laikraščiuose, kuriuose skelbdavo istorijas ar literatūros kritiką. Šis darbas paskatino jį būti žinomu ir suteikė jam žinomumo, reikalingo tęsti šią karjerą.

Buvo 1845 m., kai jis paskelbė garsiausią ir labiausiai visuomenę patraukusią eilėraštį „Varnas“. Tačiau tiesa ta, kad jis mums paliko gana platų literatūrinį palikimą pasakojimų prasme (kurių galime rasti įvairiuose žanruose – nuo ​​makabriškų, detektyvinių, mokslinės fantastikos, satyrinių...); romanai, poezija, esė, apžvalgos...

Asmeniniu lygmeniu Edgaras Allanas Poe 1835 m. susituokė su savo pussesere Virginia Clemm, kuriam tuo metu buvo 13 metų. Tačiau ji mirė nuo tuberkuliozės 1847 m.

Po dvejų metų, 1849 m., jis taip pat mirė, nors priežastys nėra gerai žinomos.

Geriausi Edgaro Alano Po eilėraščiai

prarastų vietų

Yra daug Edgaro Allano Poe eilėraščių, nes jis buvo labai vaisingas ta prasme. Tačiau tiesa ta, kad iš visų jų yra keletas, kurie išsiskiria labiau nei kiti.

Čia mes renkame kai kuriuos iš jų.

Varnas

ant šakos tupintis varnas

I

Baisią, neramią naktį

perskaitykite senovinį romaną

kai maniau, kad girdžiu

netikėtai pasigirdo keistas garsas

tarsi kas švelniai palietė

prie mano durų: „Neišvengiamas apsilankymas

tai yra, pasakiau ir nieko daugiau“.

II

Oi! labai gerai prisimenu; tai buvo ziema

ir nekantrus matavo amžinąjį laiką

pavargęs ieškoti

knygose geranoriška ramybė

mano mirusios Leonoros skausmui

kuris dabar gyvena su angelais

per amžių amžius!

III

Jaučiau šilkinį, traškantį ir elastingą

užuolaidų valymas, fantastika

baisu kaip niekad anksčiau

buvo prasmė ir aš norėjau to triukšmo

aiškindamas, mano prislėgta dvasia

pagaliau ramu: „Paklydęs keliautojas

tai yra, pasakiau ir nieko daugiau“.

IV

Jau ramiau: „Pone

Aš sušukau, o panele, prašau, aš noriu

prašau atleisti

bet mano dėmesys nebuvo visiškai pabudęs

ir tavo skambutis buvo toks neaiškus...»

Tada plačiai atidariau duris:

nieko daugiau tamsos

V

Žiūriu į erdvę, tyrinėju tamsą

ir tada aš jaučiu, kad mano protas užpildo

idėjų, kurios

joks kitas mirtingasis jų anksčiau neturėjo

ir klausytis ilgesingomis ausimis

"Leonora" - kai kurie šnabždantys balsai

nebešnabždėk

VI

Grįžtu į savo kambarį su slapta baime

ir klausytis blyškių ir neramių

stipresnis smūgis;

„Kažkas, sakau sau, beldžiasi į mano langą,

suprantu, kad noriu slapto ženklo

ir nuraminti šį antžmogišką kančią »:

vėjas ir nieko daugiau!

VII

Ir langas atsidarė: slampinėja

Tada pamačiau garbinantį varną

kaip kito amžiaus paukštis;

be jokių ceremonijų jis įžengė į mano kambarius

su didingu gestu ir juodais sparnais

ir ant biusto, ant sąramos, Pallas

tupi ir nieko daugiau.

VIII

Žiūriu į juodą paukštį, šypsodamasi

prieš savo rimtą ir rimtą žemyną

ir aš pradedu su juo kalbėtis,

ne be ironiško ketinimo užuominos:

„O varna, o gerbiamas anachronistinis paukštis,

koks tavo vardas plutoniniame regione? »

Varnas pasakė: „Niekada“.

IX

Šiuo atveju groteskiška ir reta pora

Nustebau išgirdęs taip aiškiai

tokį vardą ištarti

ir turiu prisipažinti, kad išsigandau

Na, anksčiau, manau, niekas neturėjo to malonumo

varnos matyti, tupintį ant biusto

tokiu pavadinimu: „Niekada“.

X

Lyg būčiau įliejęs tą akcentą

siela, paukštis nutilo ir nė akimirkai

plunksnos jau pajudėjo,

„Kiti iš manęs pabėgo ir tai mane pasiveja

kad rytoj nedelsdamas išvyks

kaip viltis mane apleido »;

tarė varnas: „Niekada! »

XI

Toks aiškus atsakymas į klausymą

Ne be slapto rūpesčio pasakiau sau,

„Tai nieko daugiau.

Kiek daug jis išmoko iš nelaimingo meistro,

kurį likimas atkakliai persekiojo

ir pasiliko tik už refreną

kad niekada, niekada! »

XII

Apverčiau sėdynę, kol atsiduriu veidu

durų, biusto ir regėtojo

varnas ir tada jau

atsigulusi ant minkšto šilko

Paskendau fantastiškose svajonėse,

visada galvoja, ką pasakyti

kad niekada, niekada

XIII

Ilgai tokia išbuvau

tas keistas grėsmingas paukštis

be galo žiūrint,

jis užėmė aksominę sofą

kartu sėdime ir mano geduloje

Maniau, kad Ela, niekada šiame aukšte

Užimčiau jį daugiau.

XIV

Tada man atrodė tankus oras

su degančių smilkalų kvapu

nematomo altoriaus;

ir girdžiu karštus balsus kartojančius:

„Pamiršk Leonorą, išgerk nepentes

gerti užmarštį mirtinuose šaltiniuose »;

tarė varnas: „Niekada! »

XV

„Pranašas, sakiau, kitų amžių pranašas

kad kėlė juodas audras

čia dėl mano blogio,

šios liūdesio buveinės svečias,

Sakyk, tamsus tamsios nakties nerštas,

jei pagaliau bus balzamas mano kartumui »:

tarė varnas: „Niekada! »

XVI

„Pranašas, sakiau, arba velnias, nelaimingas varnas

Dievui, man, mano karčiam skausmui,

savo mirtina galia

pasakyk man, jei kada nors Leonora

Aš vėl pamatysiu amžiną aušrą

kur gyvena laimingi cherubai »;

tarė varnas: „Niekada! »

XVII

„Tegul toks žodis būna paskutinis

grįžta į plutoninę upę“,

Aš rėkiau: „Daugiau negrįžk,

nepalik pėdsako, nei plunksnos

o mano dvasia apgaubta tankiu rūku

pagaliau atsikratykite jus slegiančio svorio! »

tarė varnas: „Niekada! »

XVIII

Ir nejudanti varna, laidotuvės ir niūrios

Visada sekite Pallasą ant biusto

ir po mano žibintu,

išmeta nešvarią dėmę ant kilimo

ir jo demono žvilgsnis stebina...

Oi! Mano sielvartas iš savo šešėlio

Bus išleistas? Niekada!

(vertė Carlosas Arturo Torresas)

Lenore

Oi! Auksinė taurė sulaužyta! dingo jo esmė

Jis ėjo; jis ėjo! Jis ėjo; jis ėjo!

Skambėkite, skambinkite varpais su liūdnais aidais,

Kad Stikso upe plūduriuoja nepriekaištinga siela.

O tu, Guy de Vere, ką padarei iš savo ašarų?

Ak, leisk jiems bėgti!

Žiūrėk, siauras karstas, kuris gaubia tavo Lenorę;

Klausykite laidotuvių dainų, kurias dainuoja brolis. Kodėl jis mirė jaunas?

Ateik į jo pusę, ateik.

Tebūnie pasakyta mirties daina

Ji buvo verta valdyti;

Laidotuvių daina tam, kuris guli inertiškas,

Kodėl jis mirė toks jaunas?

Prakeikti tie, kurie mylėjo tik joje

moterų formos,

Na, jų gimtasis išdidumas jums primetė tiek daug,

Tu leisi jam numirti, kai nutrūksta mirtinas

Jis gulėjo ant jo šventyklos.

Kas atidaro ritualus? Kas dainuos Requiem?

Noriu sužinoti, kas?

Jūs vargšai nuodingais liežuviais

O bazilisko akys? Jie nužudė gražiąją,

Kaip gražu buvo!

Perspėjome, kad dainavome? Dainavote blogą valandą

Šabo giedoti;

Tegul jo iškilmingas akcentas pakyla į aukštą sostą

Kaip rūstus verksmas, kuris nekelia pykčio

Kuriame ramiai miega.

Ji, graži, švelni Lenore,

Jis išskrido pirmą aušrą;

Ji, tavo mergina, gilioje vienatvėje

Našlaitė paliko tave!

Ji, pati malonė, dabar ilsisi

Kietoje ramybėje; jos plaukuose

Yra dar gyvenimas; daugiau jo gražiose akyse

Nėra gyvenimo, ne, ne, ne!

Už nugaros! mano širdis plaka greitai

Ir linksmu ritmu. Už nugaros! Aš nenoriu

mirties dainos,

Nes dabar tai nenaudinga.

Aš palaikysiu skrydį ir į dangaus erdvę

Atsidursiu tavo kilnioje draugijoje.

Aš einu su tavimi, mano siela, taip, mano siela!

Ir žirnį aš tau dainuosiu!

Nutildyk varpus! Liūdnas jos aidas

Galbūt jie tai daro neteisingai.

Savo balsais netrikdykite sielos palaimos

Tai paslaptinga ramybe klajoja po pasaulį

ir visiškoje laisvėje.

Pagarba sielai, kurią sieja žemė

Triumfuojantis paleistas;

Ta dabar šviečianti plūduriuojanti bedugnėje

Pamatyti draugus ir priešingybes; kaip gi pats pragaras

į dangų paleido.

Jei stiklas dužo, tavo amžinoji esmė laisva

Tai dingo, tai dingo!

tylėkite, tylėkite varpai su gedulingais akcentais,

kad jo nepriekaištinga dangaus siela ant sienų

Liesti yra!

Solo

Nuo vaikystės nebuvau

kaip buvo kiti, nemačiau

kaip kiti matė, negalėjau atnešti

mano paprasto pavasario aistros.

Iš to paties šaltinio aš neėmiau

apgailestauju, negalėjau pabusti

mano širdis džiaugiasi tuo pačiu tonu;

Ir viską, ką mylėjau, mylėjau vienas.

Tada – vaikystėje – auštant

iš pačio audringiausio gyvenimo jis išsiėmė

iš visų gėrio ir blogio gelmių

paslaptis, kuri mane vis dar sieja:

Iš torrento arba šaltinio,

Nuo raudonos kalno skardžio,

Saulės, kuri sukasi aplink mane

rudenį nudažytas auksu,

žaibo danguje

kai jis praskriejo pro mane,

Perkūnijos ir audros,

Ir debesis, kuris įgavo formą

(Kai visas dangus buvo mėlynas)

Demono man prieš akis.

tamsus peizažas, būdingas edgarui alanui poe

miegamasis

Buvo birželio vidurnaktis, drungna, tamsu.

Buvau po mistinio mėnulio spinduliu,

kad jo baltas diskas kaip užkeikimas

Jis išliejo slėnį mieguistais garais.

Kvapusis rozmarinas snūduriavo kapuose,

Ir mirštanti lelija palinko į ežerą,

Ir suvyniotas į miglą vandeningame drabužyje,

Griuvėsiai ilsėjosi senovėje.

Štai! Taip pat ežeras kaip Lethe,

Užsnūskite šešėlyje lėtai linktelėdami,

Ir jis nenori pabusti iš sąmonės kankinimo

Pasauliui aplinkui, kuris vangiai miršta

Miegokite visą grožį ir pažiūrėkite, kur jis ilsisi

Irena, miela, nuostabiai rami.

Kai langas atviras į giedrą dangų,

Aiškių šviesuolių ir pilnų paslapčių.

O, mano maloningoji ponia, ar jūs nesibaiminate?

Kodėl tavo langas taip atidarytas naktį?

Žaismingi orai iš lapų miško,

Juokingas ir gašlus triukšmingoje minioje

Jie užlieja tavo kambarį ir supurto užuolaidą

Iš lovos, kur guli tavo graži galva,

Ant gražių akių su gausiomis blakstienomis,

Po to siela miega keistuose regionuose,

Kaip niūrios šmėklos, prie sapno ir sienų

Tamsių profilių šešėliai slenka.

O, mano maloningoji ponia, ar nebijai?

Sakyk, koks galingas tavo svajonių žavesys?

Jūs tikriausiai atvykote iš tolimų jūrų

Į šį gražų pasaulietinių kamienų sodą.

Keista, moteris, tavo blyškumas, tavo kostiumas,

Ir iš tavo ilgų pynių plaukiojanti pagarba;

Tačiau dar keistesnė iškilminga tyla

Į kurią įvyniojate savo paslaptingą ir amžiną svajonę.

Švelnus ponia miega. Miegokite už pasaulį!

Viskas, kas amžina, turi būti gilu.

Dangus saugojo jį po savo miela mantija,

Išmainyti šį kambarį į kitą, kuris yra šventesnis,

O kitam liūdnesniam – lova, kurioje ilsisi.

Meldžiu Viešpatį, kad gailestinga ranka

Leidau jai ramiai ilsėtis,

Kol velionis parado šalia jo.

Ji miega, mano meile. O mano siela tavęs trokšta

Kad sapnas, kaip jis amžinas, yra gilus;

Tegul šlykštūs kirminai švelniai šliaužia

Aplink rankas ir aplink kaktą;

Kad tolimose džiunglėse, niūriose ir šimtmečių senumo,

Jie kelia jam aukštą kapą tyliai ir vienišai

Kur jie plaukia vėjui, išdidūs ir pergalingi,

Iš jo garsios šeimos laidojimo šluostės;

Tolimas kapas, prie kurio tvirti vartai

Ji mėtė akmenis, kaip mergaitė, nebijodama mirties,

Ir nuo kurios kietos bronzos nebegirdės garsai,

Nei liūdnų tokių liūdnų dvarų aidų

Kaip liūdna įsivaizduoti vargšę nuodėmės dukrą.

Tas lemtingas garsas prie išplėštų durų,

Ir kad galbūt iš džiaugsmo tai skambėtų tavo ausyje,

apie siaubingą mirtį buvo liūdna aimana!

Annabel lee

Tai paskutinis Edgaro Allano Po eilėraštis, paskelbtas po jo mirties.

Prieš daugelį metų

karalystėje prie jūros

gyveno mergelė, kurią galbūt pažįstate

vardu Annabel Lee.

Ir ši mergelė gyveno nieko negalvodama

mylėti mane ir būti mano mylimam.

mes abu buvome vaikai

šioje karalystėje prie jūros

bet mylėjome su meile, kuri buvo daugiau nei meilė

aš ir mano annabel Lee

su meile nei sparnuotos dangaus serafos

jie jai ir man pavydėjo.

Ir dėl šios priežasties seniai,

šioje karalystėje prie jūros

vėjas pūtė iš debesies

tai atšaldė mano meilę Annabel Lee.

Ir atvyko jų aukštaūgiai giminaičiai

ir jie atėmė ją iš manęs

uždaryti ją kape

Šioje karalystėje prie jūros.

Nepatenkinti angelai danguje,

jie jai ir man pavydėjo.

Taip! Dėl šios priežasties (kaip visi žino

šioje karalystėje prie jūros)

naktį iš debesies išlindo vėjas

Sušaldyti ir nužudyti mano Annabel Lee.

Bet mūsų meilė buvo daug stipresnė

nei tų vyresnių

arba išmintingesnis už mus.

Ir net ne angelai danguje

nei demonų po jūra

Jie niekada negalės atskirti mano sielos nuo sielos

gražuolė Annabel Lee.

Na, mėnulis niekada nešviečia man neatnešdamas svajonių

gražuolė Annabel Lee

o žvaigždės niekad nešviečia man nejaučiant spindinčių akių

gražuolė Annabel Lee

O kai ateina naktinis potvynis, guliu visai šalia

mano mylimosios - mano mylimosios - mano gyvenimo ir mano sužadėtinės

jo kape ten prie jūros

Jo kape prie triukšmingos jūros.

(Luiso Lópezo Nieveso vertimas)


Būkite pirmas, kuris pakomentuos

Palikite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas. Privalomi laukai yra pažymėti *

*

*

  1. Atsakingas už duomenis: Miguel Ángel Gatón
  2. Duomenų paskirtis: kontroliuoti šlamštą, komentarų valdymą.
  3. Įteisinimas: jūsų sutikimas
  4. Duomenų perdavimas: Duomenys nebus perduoti trečiosioms šalims, išskyrus teisinius įsipareigojimus.
  5. Duomenų saugojimas: „Occentus Networks“ (ES) talpinama duomenų bazė
  6. Teisės: bet kuriuo metu galite apriboti, atkurti ir ištrinti savo informaciją.