Kitas Valentino, meilės dienai skirta par excellence data. Ir dar keli gražesni literatūriniai kūriniai, skirti parašyti apie meilę, nei sonetai. Keturiolika eilučių, kuriose gali būti sutelkta visa taip sunkiai paaiškinama jausmo esmė. Visi poetai tai norėjo padaryti nuo pat pradžių. Šiandien aš tai prisimenu 6 meilės sonetai. Gal jie ir yra geriausiai žinomas jo autorių, ypač Lope, Quevedo ir Garcilaso de la Vega, ir jie taip pat bene gražiausi. Prie jų pridedu kitus Neruda, Migelis Hernándezas ir Lorca.
Lope de Vega
Nusilpti, išdrįsti, būti įsiutęs,
šiurkštus, švelnus, liberalus, nepagaunamas,
padrąsintas, mirtinas, miręs, gyvas,
ištikimas, išdavikas, bailus ir dvasingas;
nerasti už gero centro ir ilsėtis,
būk laimingas, liūdnas, nuolankus, išdidus,
piktas, drąsus, bėglys,
patenkintas, įžeistas, įtarus;
bėk nuo akivaizdaus nusivylimo,
gerti nuodus, skirtus minkštiems alkoholiniams gėrimams,
pamiršti naudą, pamilti žalą;
tikėk, kad dangus telpa į pragarą,
suteikti gyvybei ir sielai nusivylimą;
Tai yra meilė, kas jos paragavo, žino ją.
***
Pranciškus Kvevedietis
Paskutinai užmerk akis
Šešėlis, kad mane užims balta diena,
Ir gali išlaisvinti šią mano sielą
Hora, į jo trokštamą meilikavimą;
Bet ne iš čia ant kranto
Jis paliks atmintį, kur sudegė:
Plaukimas žino mano liepsną šaltu vandeniu,
Ir prarasti pagarbą griežtai įstatymams.
Siela, kuriai buvo visas Dievo kalėjimas,
Gyslos, kokį humorą jie suteikė tiek daug ugnies,
Šlovingai išdegusios medulos
Paliks tavo kūnas, o ne tavo priežiūra;
Jie bus pelenai, bet tai bus prasminga;
Jie bus dulkės, daugiau meilės dulkių.
***
Garcilaso de la Vega
Tavo gestas parašytas mano sieloje,
ir kiek aš noriu apie tave parašyti;
pats parašei, aš perskaičiau
taip vienišas, kad net ir aš jus laikausi.
Tuo aš esu ir visada būsiu;
kad nors man netinka, kiek aš matau tave,
tiek daug gero, ko nesuprantu, manau,
jau imdamas tikėjimo dėl biudžeto.
Aš negimiau tik mylėdamas tave;
mano siela nukirto tave iki galo;
iš pačios sielos įpročio aš tave myliu.
Kiek aš turiu prisipažinti, esu skolingas tau;
Aš gimiau tau, tau turiu gyvenimą,
už tave aš turiu mirti, o už tave aš mirsiu.
***
Pablo Neruda
Kiek kartų, meile, aš tave mylėjau nematydama ir galbūt be atminties,
neatpažindamas tavo žvilgsnio, nežiūrėdamas į tave, centaury,
priešinguose regionuose, degančiame vidurdienyje:
tu buvai tik mano mėgstamų grūdų aromatas.
Gal tave mačiau, spėjau praeiti pakeldamas taurę
Angoloje, birželio mėnulio šviesoje,
ar buvai tos gitaros juosmuo
kad grojau tamsoje ir tai skambėjo kaip per didelė jūra.
Aš mylėjau tave to nežinodamas ir ieškojau tavo atminties.
Žibintuvėliu įėjau į tuščius namus, kad pavogčiau tavo portretą.
Bet aš jau žinojau, kas tai yra. Staiga
kol eidavai su manimi, aš paliečiau tave ir mano gyvenimas sustojo:
mano akyse tu buvai karaliaujanti ir karalienė.
Kaip laužas miške, ugnis yra tavo karalystė.
***
Migelis Hernándezas
Jūs mirštate iš kastos ir paprasto ...
Esu nuteistas, myliu, esu prisipažinęs
tai, bebaimis bučinio pagrobėjas,
Aš atleidžiau gėlę nuo tavo skruosto.
Aš atleidžiau gėlę nuo tavo skruosto,
ir iš tos šlovės, įvykio,
tavo skruostas, kruopštus ir sunkus,
jis nukrenta nuo jūsų lapų ir būna geltonas.
Nusikalstamo bučinio vaiduoklis
skruostikaulis persekiojo,
vis daugiau patentų, juodų ir didelių.
Ir nemiegodamas esi pavydus,
su kokiu rūpesčiu stebi mano burną!
kad jis netaptų pasenęs ir nekontroliuojamas.
***
Federico Garcia Lorca
Ši šviesa, ši ryjanti ugnis.
Šis pilkas scenovaizdis mane supa.
Šis skausmas tik dėl idėjos.
Ši dangaus, pasaulio ir laiko kančia.
Šis kraujo šauksmas, kuris puošia
lira dabar be pulso, tepli arbata.
Šis mane pasiekiantis jūros svoris.
Šis skorpionas, gyvenantis ant mano krūtinės.
Jie yra meilės girlianda, sužeistųjų lova,
kur be miego sapnuoju tavo buvimą
tarp mano įdubusios krūtinės griuvėsių.
Ir nors aš siekiu protingumo viršūnės
tavo širdis suteikia man slėnį
su karnizmu ir karčios mokslo aistra.