Šiuolaikinė Lotynų Amerikos poezija (I)

Kai kalbame apie ispanų ir amerikiečių poeziją, neabejotinai pirmasis ar vienas iš pirmųjų pasirodęs vardas yra Rubenas Dario, su kuriuo Modernizmas, bet yra ispanų-amerikiečių poezija, už kurios ribų yra viena ar kita didelė poeta José Hernández.

Be kitų, išsiskiria šie balsai: Gabriela Mistral, Jose Marti, Pablo Neruda, Octavio Paz, Cesar Vallejo y Vicente Huidobro. Šiame straipsnyje kalbėsime apie pirmuosius tris, o rytoj pasirodysiančiame - apie tris paskutinius. Jei jums patinka poezija, tiksliau, gera poezija, nenustokite skaityti to, kas ateina.

Gabriela Mistral

Gabriela Mistral, arba kas yra tas pats, Liucija Godoy Ji buvo viena iš to meto poetų, kuri savo poezija bandė atrasti realizmą, kasdienę tikrovę, taip pat prisiglaudusi prie artumo.

Rašė Gabriela, 1945 m. Buvusi Nobelio literatūros premija „Mirties sonetai“, vienas geriausių ir aktualiausių jo darbų. Tai įkvėpta Romelio Uretos savižudybė, jo sena meilė. Pirmasis sonetas yra toks:

Iš užšalusios nišos, į kurią tave įdėjo vyrai,
Aš nuvešiu tave į kuklų ir saulėtą kraštą.
Vyrai nežinojo, kad turiu jame užmigti,
ir kad mes turime svajoti ant tos pačios pagalvės.

Aš paguldysiu tave saulėtoje žemėje su a
motinos saldumas miegančiam sūnui,
o žemė turi tapti lopšio minkštumu
priimdamas savo kūną kaip skaudantį vaiką.

Tada pabarstysiu purvo ir rožių dulkių,
ir melsvose bei lengvose mėnulio dulkėse,
lengvi subproduktai bus įkalinti.

Aš eisiu giedodamas savo gražius kerštus,
Nes tam paslėptam garbininkui ranka Nr
nusileis ginčyti tavo saujos kaulų!

Jose Marti

José Marti, kubietis, poezija turėjo nuoširdų bendravimo būdą, kuris formaliu būdu pasireiškė per paprastą ir kasdienį. Poetas save identifikuoja „Paprastos eilutės“ savo poezija, nes joje jis pristatė ir formavo savo sielą tokią, kokia ji buvo. Rašydamas šias eiles jis atsiskleidžia: vienetas, sudarytas iš skirtingų ir priešingų elementų, kaip nutinka, kai jis įvardija "Elnio silpnybė" prieš „Plieno stiprumas“. Tai taip pat atspindi tokius jausmus kaip solidarumas ir susierzinimo panaikinimas:

Kultivuokite baltą rožę
birželį kaip ir sausio mėn
Sąžiningam draugui
kuris man duoda savo atvirą ranką.

Ir už žiaurų, kuris mane nuplėšė
širdis, kuria gyvenu,
Erškėtrožių ar dilgėlių auginimas;
Auginu baltą rožę.

Pablo Neruda

Nežinau, kiek kartų rašiau apie šį autorių, bet nepavargstu. Neruda buvo ir visada bus vienas iš puikiausių vardų pasaulio poezijoje, ne tik Lotynų Amerikoje. Tiesiog įvardijant savo darbą „Dvidešimt meilės eilėraščių ir beviltiška daina“, išleista 1924 m., mes sakome viską ... Ir man trūktų eilučių, kad galėčiau paskelbti viską, kas nusipelno šio autoriaus skaitymo. Bet būsiu trumpas ar bent jau stengsiuosi būti:

Kad tu mane girdėtum
Mano žodžiai
jie kartais lieknėja
kaip žuvėdrų pėdsakai paplūdimiuose.

Karoliai, girtas barškutis
nes tavo rankos švelnios kaip vynuogės.

Ir į savo žodžius žiūriu iš tolo.
Jie daugiau nei mano.
Jie lipa nuo mano seno skausmo kaip gebenės.

Jie taip lipa ant drėgnų sienų.
Jūs esate tas, kuris kaltas dėl šio kruvino žaidimo.

Jie bėga nuo mano tamsaus guolio.
Jūs užpildote viską, jūs užpildote viską.

Prieš jus jie apgyvendino jūsų užimtą vienišumą,
ir jie labiau pripratę prie mano liūdesio nei jūs.
Dabar noriu, kad jie pasakytų tai, ką noriu tau pasakyti
kad galėtumėte juos girdėti taip, kaip aš noriu, kad girdėtumėte mane.

Nelaimės vėjas juos vis dar tempia.
Svajonių uraganai vis dar kartais juos nuverčia.
Girdi kitus balsus mano skaudžiu balsu.
Senų burnų ašaros, senų maldavimų kraujas.
Mylėk mane, partneri. Nepalikite manęs. Sek mane
Sekite mane, partneri, toje kančių bangoje.

Bet mano žodžiai nusidažo tavo meile.
Tu užimi viską, tu užimi viską.

Iš visų jų darau begalybės karolius
tavo baltoms rankoms, švelnioms kaip vynuogės.

Jei jums patiko ir patiko skaityti šį straipsnį tiek pat, kiek aš jį rašiau, nepraleiskite antrosios dalies, kuri bus paskelbta rytoj, ketvirtadienį. Joje trumpai pakalbėsime apie Octavio Pazą, Césarą Vallejo ir Vicente Huidobro.