Šiuolaikinė Lotynų Amerikos poezija (II)

Vakar mes pradėjome šį dvigubą straipsnį su pirmąja dalimi «Šiuolaikinė ispanų amerikiečių poezija« kuriame kalbėjome su jumis apie tokius žymius poetus kaip Gabriela Mistral, José Marti ar Pablo Neruda. Šioje dalyje mes atnešime jums dar 3 ne mažiau žymius nei ankstesni. Yra apie César Vallejo, Vicente Huidobro y Octavio Paz.

Jei norite ir toliau mėgautis gera poezija, atsinešta iš kitos tvenkinio pusės, pasilikite ir perskaitykite šį straipsnį. Pažadame, kad jums patiks.

César Vallejo

tai Peru avangardinės poezijos, gimusios 1982 m., mirusios 1938 m išsiskyrė labai svarbiu poetiniu darbu. Jo darbas „Juodieji šaukliai“ Išleista 1919 m., Ji išsaugo modernizmo atgarsius, tačiau daugelis jo eilėraščių, orientuotų į kančias ir kančias, prasideda pateikiant netaisyklingą metriką ir parašyti neoficialesniu tonu nei buvo matyta iki šiol.

Jam rašant matome, kaip tremtis, jo motinos mirtis, tragiškas ir žiaurus Ispanijos pilietinis karas ir neteisybė apskritai užima didelę jo būsimo darbo dalį. Šiame trumpame jam skirtame fragmente norime jums šiek tiek pasiūlyti „Juodieji šaukliai“, kuriame žmogaus skausmas yra pagrindinis kūrinio motyvas:

Gyvenime yra smūgių, tokių stiprių ... aš nežinau!
Smūgiai kaip Dievo neapykanta; tarsi prieš juos,
kentėjo visko pagirios
jis telksis sieloje ... Aš nežinau!

Jų yra nedaug; bet jie ... jie atveria tamsius griovius
nuožmiausiu veidu ir stipriausia nugara.
Galbūt tai bus barbarų Attila kumeliukai;
arba juodieji šaukliai, kuriuos mums siunčia Mirtis.

Jie yra gilūs sielos kryžių kritimai
kai žavinga tikėjimo, kad likimas piktžodžiauja.
Tie kruvini hitai yra traškesiai
šiek tiek duonos, kuri dega ant krosnies durų.

O žmogus ... vargšas ... vargšas! Sukite akis kaip
kai plojimas mus šaukia per petį;
pakreipia beprotiškas akis, ir viskas gyveno
jis susikaupia, kaip kaltės telkinys, žvilgsnyje.

Gyvenime yra smūgių, tokių stiprių ... aš nežinau!

Vicente Huidobro

tai Čilės rašytojas, taip pat iš Lotynų Amerikos poezijos avangardistinės epochos, kaip ir Césaras Vallejo, be poezijos jis taip pat puoselėjo romanus ir teatrą.

Buvo vienas iš įkūrėjų „kreacionizmas“, ultraizmo paveldėtojas ir paskelbtas 1914 m. su šūkiu „Non serviam“, kuris neigia, kad menas turėtų mėgdžioti gamtą, ir tvirtina, kad per žodį jis turi sukurti naują tikrovę.

Huidobro šiame eilėraštyje apibendrina, kad žemiau pamatysime jo kūrybinio proceso viziją, laikydami ją savo kreacionizmo teorijos manifestu:

Poetinis menas

Tegul eilutė būna kaip raktas
Tai atveria tūkstantį durų.
Krenta lapas; kažkas praskrenda;
Kiek akys atrodo sukurtos,
Ir klausytojo siela išlieka drebulė.

Sugalvokite naujų pasaulių ir pasirūpinkite savo žodžiu;
Kai būdvardis gyvybės neduoda, jis žudo.

Mes esame nervų cikle.
Raumuo kabo,
Kaip prisimenu, muziejuose;
Bet ne todėl mes turime mažiau jėgų:
Tikra jėga
Jis gyvena galvoje.

Kodėl giedi rožę, o Poetai!
Priversk ją žydėti eilėraštyje;

Tik mums
Visi daiktai gyvena po saule.

Poetas yra mažas Dievas.

Octavio Paz

Oktavio Pazas, puikus žodžio nepriklausomybės teoretikas realybės atžvilgiu: „Už ženklų pasaulio, kuris yra žodžių pasaulis, pasaulio nėra“. Šiame eilėraštyje „Salamandra“ išleista 1962 m., poetė meksikanas kelia tuos ribos tarp tikrojo ir nerealaus:

Jei balta šviesa yra tikra
šios lempos, tikra
ranka, kuri rašo, ar jie tikri
akys, kurios žiūri į tai, kas parašyta?

Nuo vieno žodžio prie kito
tai, ką sakau, išnyksta.
Aš žinau, kad aš gyvas
tarp dviejų skliaustų.

Iki šiol šis dvigubas šiuolaikinės Lotynų Amerikos poezijos straipsnis. Jei jums tai patiko ir norite, kad mes kartkartėmis labiau atsigręžtume ir susigrąžintume poetų ir kitų rašytojų, kurie tuo metu mums tiek daug siūlė (ir tebetęsia), tekstus ir vardus, jūs tiesiog turite mums tai pasakyti komentarus ar socialinius tinklus. Laimingo ketvirtadienio vakaro!